Esame taip įpratę prie nuolatinio tautiečių pesimizmo, kad nuoširdžiai nustembame išgirdę kažką giriant mūsų šalį. Dvidešimt trejų metų Klaudija, prieš du mėnesius iš Tiranos (Albanija) atvykusi į Kauną savanoriauti viename iš „Lietuvos Caritas“ projektų, su šypsena patvirtina – Lietuvą ji įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Atvykimo priežastis – neatlygintinas darbas
Į Kauną merginą atvedė savanorystė: vienerius metus ji praleis darbuodamasi „Lietuvos Caritas“ Slaugos ir globos namuose skyriuje pagal Europos Savanorių Tarnybos programą. „Prieš atvykdama čia trejus metus dirbau savanore Albanijoje, organizacijoje „Beyond Barriers“. Ten sužinojau apie šį projektą, jo veiklas ir teikiamas galimybes. Išsiunčiau labai daug elektroninių laiškų, tačiau teigiamus atsakymus gavau tik iš Švedijos ir Lietuvos – pastarąją ir pasirinkau,“ – šypsosi Klaudija.
Savanorė anksčiau buvo aplankiusi Latviją, tad nutuokė, kaip gali atrodyti kaimyninė šalis. Pažįstama buvo ir organizacijos, kurioje keliavo dirbti, veikla – „Caritas“ veikia ir Albanijoje: „Žinojau, kad tai labdaros organizacija, užsiimanti pagalba žmonėms, turintiems labai įvairių socialinių problemų. Dar būdama namuose nuolat tikrinau „Lietuvos Caritas“ interneto puslapį, domėjausi vykdomais projektais, skaičiau naujienas.“
Prieš apsispręsdama dalyvauti Europos Savanorių Tarnybos programoje, Klaudija Albanijoje ne tik savanoriavo, bet ir studijavo socialinės filosofijos magistrantūroje Tiranos universitete: šie studijų metai turėjo būti paskutinieji. „Sužinojusi apie puikią galimybę išvykti, pažinti naują kultūrą, naujus žmones, nutariau studijas metams sustabdyti ir šį iššūkį priimti... Susikroviau drabužius į savo didžiulį ryškiai rožinį lagaminą ir štai – aš čia!“ – juokiasi ji.
Meilė Lietuvai kilo natūraliai
Prisimindama savo atvykimą į Lietuvą prieš keletą mėnesių, Klaudija pirmiausia mini sutiktus žmones: „Mane pasveikino „Lietuvos Caritas“ direktorius, jo pavaduotoja, kiti darbuotojai – visi itin šilti ir malonūs žmonės. Susidariau įspūdį, kad ši šalis atvykstantiesiems noriai atveria širdį.“
Nors ši šalis, pradedant klimatu ir baigiant kalba, yra visai kitokia, negu Klaudijos gimtoji Albanija, savanorė į viską žvelgia su dideliu entuziazmu ir susižavėjimu. Jau pirmosiomis atvykimo dienomis savo profilyje socialiniame tinklapyje sukūrusi nuotraukų albumą pavadinimu „Lietuva – meilė iš pirmo žvilgsnio“, mergina nuolat jį pildo miesto nuotraukomis.
„Net pati to nesuprasdama Lietuvą jausti pradėjau labai greitai. Jaučiu Lietuvą, kai ryte pabundu ir pradedu dieną, jaučiu ją gatvėse, žmonių, kuriuos lankau dirbdama, namuose, jaučiu ją kasdien sutinkamuose žmonėse, jų veiduose ir emocijose,“ – aistringai pasakoja Klaudija. Ji neslepia, kad prieš atvykdama bijojo, kad žmonės čia gali būti gana šalti, tačiau kol kas sakosi to nepajutusi: „Dauguma mano sutiktų žmonių yra mieli, draugiški ir visada pasirengę padėti. Būtent tokie dalykai daro Lietuvą tokią, kokią ją matau.“
Didžiausi šalių skirtumai – klimatas ir maistas
Kalbėdama apie didžiausius skirtumus tarp Lietuvos ir Albanijos, savanorė pradeda nuo klimato: „Albanijoje guminių batų prireikia tik lapkritį, ir tai ne visuomet, o čia teko prie jų priprasti!“ Klaudija taip pat prisipažįsta labai laukianti sniego, kuris jos gimtojoje šalyje pasirodo tik kalnuose – dvidešimt trejų metų mergina dar niekada nėra jo lietusi rankomis. Paklausta, ar nebijo persišaldyti, dideliu šaliku apsimuturiavusi mergina tik juokiasi: „Jei žiemą lakstysi pasipuošusi trumpu sijonėliu, netruksi peršalti ir prie Viduržemio jūros!“
Kaip dar vieną svarbų šalių skirtumą ji įvardija virtuvę: jai jau teko ragauti šaltibarščių ir ypač jai patikusių cepelinų. Tokio maisto jos gimtojoje šalyje išties nerasi nė su žiburiu: Viduržemio jūros regione populiarūs daržovių patiekalai, alyvuogės ir jų aliejus, įvairios prieskoninės žolelės.
Paklausta, ko labiausiai pasiilgsta, būdama Lietuvoje, Klaudija pirmiausia įvardija mamą ir seserį: „Labai ilgiuosi savo šeimos – esame itin artimi. Vis dėlto tai nėra didžiulė problema, nes galime nuolat bendrauti „Skype“ pokalbių programa. Trūksta ir draugų, studijų, tačiau visa tai laikina – daug svarbiau nauja patirtis, kurios čia įgaunu.“ Mergina pasakoja, kad būtent mama, žinodama apie dukters aistrą kelionėms po nepažintas šalis ir pagalbą tiems, kuriems labiausiai to reikia, labiausiai palaikė jos mintį išvykti atlikti neatlygintino darbo mažutėje ir tolimoje Lietuvoje.
Su klientais jau susidraugavo
Klaudija darbuojasi „Lietuvos Caritas“ Slaugos ir globos skyriuje. Jo darbuotojai ir savanoriai lanko žmones, dėl amžiaus ar ligos nebegalinčius savimi pasirūpinti, jų namuose, padeda jiems kasdienėje buityje. Klaudija pripažįsta: „Labai džiaugiuosi, galėdama dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis. Tikiu, kad jie – kiekvienos visuomenės išmintingiausieji, ir jų sukauptos žinios ir patirtis turėtų būti labai naudinga jaunimui.“
Mergina pasakoja iš kitų savanorių girdėjusi, kad dienomis, kai ji nedirba, klientai klausia apie ją, teiraujasi, kodėl jos nėra. Ji itin džiaugiasi tai girdėdama: tai rodo, kad savanorę jie ne tik prisimena, bet ir džiaugiasi jos atėjimu ir pasiilgsta ilgiau nematydami. Klaudija neslepia: „Mano nuomone, būti savanoriu – tai ne tik padėti kitiems, bet ir matyti tai, ko daugelis nemato. Grąžinti kažkam jo dingusią šypseną – nuostabus jausmas!“
Mokytis kalbos – malonumas
Europos Savanorių Tarnybos programoje dalyvaujančiam jaunimui kelis kartus per savaitę vyksta šalies, kurioje jie dirba, kalbos pamokos. Klaudija taip pat jau kelis mėnesius mokosi kalbėti lietuviškai: jos nuomone, kalbos mokymasis parodo pagarbą šaliai, kurioje gyveni. „Prieš atvykdama mokėjau pasakyti tik „ačiū“ ir „prašom“, dabar žmonės man sako, kad tobulėju sparčiai. Mane labai žavi ši kalba, ypač visos tos galūnės – pavyzdžiui, žodyje „lietuviškai“!“ Mergina neslepia, kad labai norėtų kada nors lietuviškai kalbėti sklandžiai.
Jei kasdieniame gyvenime Lietuvoje nesunku išsiversti su anglų kalba, darbo vietoje ji nepadeda. Kaip savanorė bendrauja su klientais? „Žmones lankau kartu su socialine darbuotoja, tad dažnai jai tenka vertėjauti. Vis dėlto labai stengiuosi naudoti išmoktus žodžius: praktika – geriausias būdas išmokti,“ – pasakoja mergina.
Kai darbe pasitaiko itin sunkių bendravimo situacijų – esama itin senų, beveik šimtamečių klientų, taip pat žmonių, dėl ligos negalinčių kalbėti, judėti – Klaudija prisipažįsta besistengianti bendrauti ir be žodžių: „Labai dažnai jiems trūksta paprasčiausios šypsenos ar gero žodžio. Visuomenė linkusi viską labai komplikuoti... Kai kurie dalykai yra daug paprastesni, nei mums atrodo – šypsenos labai dažnai yra gana. Kodėl nebūti draugiškam, jeigu turi tam galimybę?“
Būsimiems savanoriams svarbiausia – nusiteikimas
Nors sukaupusi tik kelis mėnesius darbo Europos Savanorių Tarnyboje patirties, Klaudija jau žino, ką galėtų patarti sutiktam žmogui, planuojančiam išvykti atlikti neatlygintino darbo svečioje šalyje. Pirmasis žingsnis, kurį reikėtų žengti dar esant namuose – atsakingai rinktis vietą, kur savanoriausi: „Kuo daugiau žinosi apie organizaciją ir vietą, į kurią vyksti, tuo bus lengviau.“
Savanorė vardija toliau: „Labai svarbu tikėti tuo, ką darai, ir niekada neprarasti entuziazmo, o visų svarbiausia – viską daryti su didele meile ir niekada nebijoti išbandyti naujų dalykų: tik taip tu augsi kaip asmenybė ir iš savanorystės parsiveši tik geriausius prisiminimus.“ Truputį pagalvojusi, mergina juokdamasi prisimena, kad turi dar vieną patarimą, šįkart – specialiai atvykstantiems neatlygintino darbo atlikti Lietuvoje: „Tik nepamirškite skėčio, lietpalčio ir guminių batų!“
