Prisiminus tarybinių laikų pedagogų aprangą, daug kam prieš akis iškyla pilki arba languoti, daugiau kilimą nei rūbus primenantys kostiumėliai, apdribę megztiniai, pusę veido dengiantys akiniai ir cheminiu būdu sušukuoti plaukai. Nors ir pasitaikydavo skoningų išimčių, daug kam būtent toks mokytojo įvaizdis įstrigęs giliai į pasąmonę.
Šiandien mokytojai turi gerokai daugiau laisvės ir pasirinkimo galimybių tiek pačiame mokymo procese, tiek ir formuojant savo stilių. Tačiau diskusijos, kokia yra ir kokia turėtų būti pedagogo apranga verda nuolatos. Tarpusavyje nesutaria tiek patys pedagogai, tiek mokyklos administracija, savitą nuomonę išreiškia ir mokiniai, ir jų tėvai.
Įtikti visiems sunku
Tėvų tarpe vyrauja skirtingos nuomonės – viena jų grupė pasisako griežtai – mokytojai turėtų rengtis kaip ir visi valstybės tarnautojai, gaunantys algą iš valstybės biudžeto. Kiti tėvai, linkę į platesnę diskusiją, sako, jog mokytojų drabužiai – itin svarbi komunikacijos dalis, kuria moksleiviams perduodama tam tikra žinutė. Stilingas, visada pasitempęs, o kartais (tebūnie) ir šiek tiek šokiruojantis – toks turėtų būti mokytojo rodomas pavyzdys, ugdant laisvas ir kūrybingas asmenybes.
Patys moksleiviai pripažįsta, kad jiems maloniau akis paganyti į madingai ir puošniai apsirengusius mokytojus, tačiau tokių pasitaiko vos vienas kitas. Daugumos pedagogų aprangoje dominuoja klasikinis stilius – vyriški ir moteriški kostiumai. Persistengusius pasipuošti mokytojus, moksleiviai netrunka pakrikštyti šmaikščiomis pravardėmis, o linksmos istorijos apie per mažas odines mokytojos kelnes ar iš kojų verčiantį dekoltė eina iš lūpų į lūpas.
Paprasčiausia išeitis – aksesuarai
Visų profesijų atstovai turi teisę būti stilingais. Tačiau vienam stilius asocijuojasi su neoninėmis spalvomis nuo galvos iki kojų, kitam gi pakanka nedidelio aksesuaro, parodančio domėjimąsi naujausiomis mados tendencijomis. Mokytojo profesija itin palanki aksesuarų įvairovei ir dažnai jų kaitai. Klasikinio stiliaus aprangą visuomet galima pagyvinti skarele, vėriniu, auskarais, žiedais ir laikrodžiu, o pedagogai, nešiojantys akinius, šiais laikais turi platų akinių asortimento pasirinkimą.
Susirinkimuose – papeikimai dėl dekolte
Dėl mados ir stiliaus susiniveliavimo pritaria ir patys mokytojai. Sostinėje dirbanti pradinių klasių mokytoja Jurga sako jaučianti gana didelę aprangos pasirinkimo laisvę. Pasak jos, džinsuoti, sportinį, laisvą stilių išpažįstantys mokytojai dažnai tiesiog „ištirpsta“ moksleivių būryje, neretai atskirti mokytoją nuo moksleivio būna išties sunku. Vis dėlto Jurgos darbovietėje skiriamas nemažas dėmesys darbuotojų aprangai – susirinkimuose mokytojoms tenka išgirsti rimtų priekaištų dėl gilesnės iškirptės, primenant, kad dirbant su paaugliais nederėtų demonstruoti atviro seksualumo. Rengiami ir seminarai aprangos tematika – čia nagrinėjama mokytojų aprangos įtaka moksleiviams, ypač didelis dėmesys skiriamas pradinukams, kurie itin imlūs naujovėms bei smalsiai fiksuoja kiekvieną mokytojo rūbo detalę.
Jurga pasakoja dažnai iš savo auklėtinių girdinti neįprastų komplimentų aprangos tema – vaikai sugeba atkreipti dėmesį į mokytojos karolių širdies formos miniatiūrinį papuošimą, kartais nepastebėdami ryškios pačio aksesuaro spalvos ar formos. Pradinių klasių mokytoja, nešiojanti kontaktinius lęšius, įsitikinusi, kad jei vieną dieną į klasę įžengtų su akiniais, tai taptų bent kelių dienų sensacija vaikų tarpe. Jurga sako seniai pastebėjusi, kad pradinių klasių mokinukai ne tik pastebi kiekvieną savo mokytojos aprangos pokytį, bet ir nesidrovi paklausti ta tema.
Pasirinkęs mokytojo profesiją, turi susitaikyti su faktu, kad negalėsi likti šešėlyje. Mokytojas tarsi užkeltas ant pjedestalo, jį nuolat stebi keliasdešimt akių. Tad vertėtų atminti, kad ugdant besiformuojančias asmenybes, kiekvienas pedagogo ištartas žodis, aprangos detalė ar balso tonas yra dalis komunikacijos. Mokytojų dienos proga pedagogams vertėtų palinkėti komunikuoti atsakingai, bet nenuobodžiai ir būti įdomiu tiek sau, tiek supančiai aplinkai.
