Tada, 1991-ųjų sausio pradžia buvo gan šilta, be sniego, be šalčio. Sausio 13-oji taip pat nebuvo šalta. Neramios žinios apie galimus sovietinės kariuomenės veiksmus prieš Aukščiausiąją Tarybą skatino žmones rinktis Vilniuje. Su šeima apvažiavome vietas, kur būrėsi žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos. Prie TV bokšto degė laužai, kažkas dainavo, dalijosi karšta arbata, sumuštiniais. Buvo ramu ir mes grįžome namo.
Arti vidurnakčio, kai vaikai jau miegojo ir mudu su vyru Gediminu jau ruošėmės gultis, išgirdome grėslų tankų gausmą. Įsijungėme televizorių. Pamenu tik tuometinio Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus A. Butkevičiaus išrėktą frazę: „Jie šaudo tuščiais šoviniais!“ Viską metę šokome į „Žiguliuką“. Gatvės buvo tuščios. Nuo Pedagoginio instituto žiedo pasukome į Karoliniškes. Priešais, kaip avių banda, pasipylė automobiliai. Jie lėkė dešiniąja puse, prieš eismą. Mes važiavome TV bokšto link. Kairiojoje gatvės pusėje pasirodė tankai. Taip ir liko atminty vaizdas, kai tanko bokštelis pasisuka, apakina ryški prožektoriaus šviesa ir tiesiai į mus nukrypsta vamzdis: matai jo tūtos juodą apskritimą. Nuvažiavomeprie Parlamento. Tą naktį ten susitikau brolį, atbėgusį iš Konarskio gatvės, prikurtusį nuo po kojomis sprogusio vadinamojo faustpatrono, jis susijaudinęs kalbėjo: „Ten kareiviai – su uniformomis, šalmais, automatais. Ir jie šaudo tikrais šoviniais, ne tuščiais!“ Atmintin įsirėžęs ir dar vienas vaizdas: nakties tamsa – ir tarsi raudonai šviečiančios bitės skraidytų. Trasuojančių kulkų trajektorijų pėdsakai...
Prie Parlamento degė laužai, žmonių buvo tiršta. Sutikome uteniškių, žinojau, kad iš Kauno atvažiavo keli autobusai, dairėmės giminių. Mobiliųjų telefonų tada niekas dar nė nesapnavo. Nuvilnijo gandai apie aukas. Buvo minimi dviženkliai ir triženkliai skaičiai. Visi laukė, kad tuoj tuoj prasidės ir Aukščiausiosios Tarybos puolimas. Ir nesiskirstė. Labai atšalo. Paryčiais jau buvo gerokai žemiau nulio. Tačiau žmonės ištikimai budėjo iki pat ryto.
Namo grįžome jau gerokai prašvitus. Paskambinome bičiuliui, kurį buvome palikę prie TV bokšto. Jis pasakojo, kaip juodai apsirengę kariškiai prasiveržė pro juos, rankomis susikabinusius ir bokštą apsupusius žmones, buožėmis išmušė stiklus, šaudė iš kulkosvaidžių jiems virš galvų, krito tinkas… Jis sakė stovėjęs per kelis metrus nuo tanko, pervažiavusio merginą, girdėjęs klyksmus, ją bandančių gelbėti riksmus. Tankai šaudę tuščiais šoviniais, gąsdinę žmones…
Radijas pranešė apie žuvusiuosius. Tą naktį buvo nužudyta 13 žmonių. Beveik visi amžinojo poilsio didžiulių minių buvo palydėti į Vilniaus Antakalnio kapines.
Jų vardai amžiams įsirėžę mūsų atminty: Loreta Asanavičiūtė, 23 m., Virginijus Druskis, 21 m., Darius Gerbutavičius, 17 m., Rolandas Jankauskas, 22 m., Rimantas Juknevičius, 24 m., palaidotas Marijampolės kapinėse, Alvydas Kanapinskas, 38 m., į gimtuosius Kėdainius grįžęs karste, Algimantas Petras Kavoliukas, 52 m., Vidas Maciulevičius, 24 m., Titas Masiulis, 28 m., atgulęs Petrašiūnų kapinėse Kaune, Alvydas Matulka, 35 m., Apolinaras Juozas Povilaitis, 53 m., Ignas Šimulionis, 17 m., Vytautas Vaitkus, 47 m. Sunkiai sužeistas Vytautas Koncevičius, 49 m., mirė vasario mėn., palaidotas Kėdainiuose, o Stasys Mačiulskas, 48 m., – balandžio mėn. Tai buvo penkioliktoji Sausio 13–osios auka ant Lietuvos laisvės altoriaus.
Tiems, kuriems iki dvidešimt penkerių sovietiniai laikai, okupantų agresija prieš beginklius žmones – jau tik tolima ir miglota praeitis, istorija ar baisi pasaka, kurios net ne visada norisi klausyti. Todėl ypatingą prasmę įgauna tai, kad būtent jaunimo organizacijos šį pirmadienį, sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, paragino Lietuvos žmones įsisegti neužmirštuolės žiedą – mėlyną popierinę gėlę, – kaip ženklą, kad už Lietuvos laisvę savo gyvybę paaukoję nebus pamiršti.
Žadama per Laisvės gynėjų dienai skirtus renginius, vyksiančius sausio 13 d., visoje Lietuvoje išdalinti apie 20 000 ženkliukų „Neužmirštuolių“. Simbolį galima parsisiųsti ir iš specialiai projektui sukurtos svetainės www.neuzmirsk.lt.
www.lietuvosgidas.com
