1940–1990 ar 1990–2011? Lietuva, besiglaudžianti po Sovietų Sąjungos sparnu, ar laisva ir nepriklausoma valstybė? Faktų daug, argumentų daugybė, o nuomonių – išvis begalė. Gali būti, kad žemiau esančios eilutės taps kažkieno pamąstymų šia tema tekstiniu pavidalu, o kažkam sukels nevisavertiškumo sindromą ar nervinį įsiutį, išreikštą komentarais. Bet neturinčių nuomonės žemiau aptartomis temomis vis dėlto atsirasti neturėtų.
Kodėl atsirado šis tekstas? Neseniai portale ikrauk.lt pasirodė nuomonė, parašyta kolegės Auksės ir besiremianti keliomis neatskleisto interneto komentatoriaus pastraipomis. Tai kiek įkvėpė parašyti kelias eilutes ir mane.
Su ta nežinomo autoriaus nuomone sutikti teoriškai galima. „Prie Brežnevo“ išties buvo vystoma infrastruktūra, kuriamos naujos darbo vietos ir t.t. (negali sakyti, kad to nėra dabar). Tačiau apie neigiamus dalykus čia neminima (pvz. vieną didžiausių SSRS karinių nesėkmių Afganistane, prasidėjusią 1979 m., kelių vakarų valstybių boikotą Maskvos olimpinėms žaidynėms 1980 m. ir kt.) – juk pasaulis pro rožinius akinius atrodo daug gražesnis. Juk Lietuvoje, žiūrint tik į krepšininkų laimėjimus, gyventi būtų nuostabu, ar ne?
Bet neišsiplečiam. Pradėkim vienu pamąstymu – tarkim, SSRS prieš dvidešimt metų nebūtų subyrėjusi ir Lietuva 2011 m. būtų šios imperijos dalis. Kas buvo anksčiau ir ko nebūtume patyrę mes?
Kelionės. Taip, galėtumėm džiaugtis skaniu alumi Liepojoje, gražiais vaizdais Taline, dailiomis merginomis Kryme ar galimybe pervažiuoti visą Rusiją. Ką turime dabar? Galime kada tik norime laisvai vykti į praktiškai bet kurią Europos valstybę, o išvykimas į Afrikos, Amerikos ar kitų žemynų šalis taip pat nėra sudėtingas.
Internetas, kabelinė televizija – kas nors įsivaizduoja gyvenimą be šių dalykų? O jeigu per TV matytume tik „RenTV“, „RTR TV“ ir kitas rusiškas televizijas? Internete pamirštume „facebook'us“ ir „youtube“, o galėtume atsiversti tik rutube.ru bei mail.ru portalus? Nebekalbu apie kitas technologijas – televizorius „Tauras“ vis dar užimtų garbingiausią vietą svetainėje, o kompiuterius gamintų greičiausiai kokia „IT Lada“. Apie „Microsoft“ greičiausiai būtume girdėję tik tiek, kad tai – „kieta kompų firma“.
Pavyzdžių gali būti begalė ir, nors įrodymų jiems surinkti neįmanoma, užtenka žvilgtelėti trisdešimt metų atgal – tada viskas buvo tokiu pačiu principu, tik kiek kitose kategorijose (kitaip sakant – pirkdamas automobilį renkiesi ne iš penkiasdešimt skirtingų modelių, o lauki, kol gausi naują „Žiguli“; ieškodamas darbo nesirenki jo vietos, tau jį suranda; buto taip pat neieškai – juk jį taip pat paskirs „valdžia“).
Tiesa, pastarojoje pastraipoje buvo paminėti teoriškai teigiami dalykai sovietmečiui – kodėl? Iš esmės abi viršutinės pastraipos yra vienodos, nes abiejose problema ta pati – pasirinkimo nebuvimas. Būtent tai ir yra pagrindinis komunizmo „arkliukas“ liaudžiai – duok dykai, bet nesvarbu ką!
Tad ar tikrai gauti „Lada“ yra geriau, negu nusipirkti pasirinktinai „Toyota“, „BMW“, „Ford“ ar dar kurio nors gamintojo modelį? Ar tikrai kiekvieną vasarą geriau per atostogas pigiai važiuoti į Liepoją vietoj to, kad nukeliautum į bet kurį pasaulio kampelį?
Juk gyvenam laisvėje, esam nepriklausomi ir galime rinktis! Tai ir yra tas siekis, kurio dauguma mūsų (kalbu už savo bendraamžius, neilgai gyvenusius SSRS priklausomybėje) tėvų ir senelių taip troško penkiasdešimt metų. Ir, deja, nemaža dalis tų pačių vyresnės kartos žmonių ta laisve džiaugtis nenori. Kodėl taip yra?
Atsakymas elementarus. Mes dar nemokame gyventi laisvėje – norim, kad darbą surastų mistinis „kažkas“, kad gyvenamąjį plotą duotų „kas nors“, kad automobilį išeitų gauti ir išlaikyti „kažkaip“. O kad laisvės tikslas ir yra tas, jog viską reikia pasidaryti pačiam, komunizmo idėjomis pramuštoms galvoms atrodo kitaip. Kitaip sakant, galimybė pasirinkti dažnai nėra svarbus dalykas.
O kaltinti dabartinę mistinę „valdžią“ neverta. Patys ją išrenkam, patys tikim jų pažadais ir patys po kiekvienų rinkimų sakom tą patį: „būčiau žinojęs, kad taip bus, būčiau balsavęs už dabar tik 2 proc. balsų surinkusią partiją“.
Gal geriau vietoj tokio betikslio burnos aušinimo pačiam kažką daryti? Žinoma, niekas nekalba apie balotiravimąsi į Seimą, kur turėtų būti tik savo darbą išmanantys žmonės (deja, taip dabar dar nėra) ir pan. Bet šiukšlės pakėlimas miške naudos suteiktų daugiau už malimą liežuviu.
Kad socialistinė santvarka ilgai egzistuoti negali, įrodo begalė pavyzdžių (šiuo metu komunistines valstybes galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais). Apie demokratijos gyvavimą daug diskutuoti neverta – ji buvo gyva dar neatsiradus krikščionybei ir turėtų gyvuoti ilgiau nei visos kitos politinės santvarkos. 99 iš 100 Lietuvą paliekančių žmonių taip pat nekeliauja į Kiniją ar Vietnamą, o vyksta į išsivysčiusias ir demokratijoje gerokai daugiau nei trečią dešimtį skaičiuojančias valstybes. O teigti, kad Lietuva neina vakarų Europos pramintu keliu, būtų neteisinga.
Nauja karta ateina kartu su naujomis idėjomis ir aukštais tikslais. Ir nors senosios, posovietinės kartos žmonių vis dar yra daugiau nei „nepriklausomų“, santykis po truputį keičiasi. Niekas nevyksta greitai – per dvidešimt nepriklausomų metų buvo pasiekta išties nemažai, o kad per ateinančius dvidešimt bus pasiekta keliskart daugiau nei iki šiol, galima garantuoti. Ir nors dabar valstybė per kai kuriuos pačių seimūnų pripažįstamus netikusius sprendimus yra atsidūrusi šiokioje tokioje duobėje, požymių, kad smengama gilyn, o ne išlipama nėra.
Vis dėlto daug aspektų liko nepaminėti šiame tekste – emigracija, mokamas mokslas, sveikatos apsaugos sistema ir dar daugelis dalykų, komentaruose turėtų atsirasti nuomonės ir apie tai. O pats apie šiuos dalykus galėčiau pasakyti trumpai: didelė emigracija yra ne vienos valstybės kažkada praeitas kelias, aukštasis mokslas privalo būti mokamas (tik, žinoma, su logiška paskolų sistema), o sveikatos apsaugos reformos daromos jau ilgą laiką, bet kol kas ji toli gražu nėra ideali. Bet plačiau apie tai – galbūt kitame rašinyje.
