Dauguma žmonių šiais laikais stengiasi būti madingi visomis prasmėmis: žiūri madingus serialus, rengiasi madingais rūbais, pritaiko namuose madingą dizaino interjerą, madingai elgiasi ir t.t. Mada yra gerai, kai ji yra lyg aštrus prieskonis, suteikiantis gyvenimui ypatingą skonį. Tačiau kas atsitiktų, jei patiekalas būtų pagamintas vien iš prieskonių? Jei vienas iš tų „madingų prieskonių" taptų gandų skleidimu ?
Neliktų patiekalo, o prieskonių mišinys pykintų. Manau, kiekvienas esame sutikę tų „prieskonių mišinių“, neturinčių patiekalo, kuriam galėtų tapti prieskoniais. Tai žmonės, susiformavę klaidingą vertybių sistemą. Kiti tokius žmones vadina „tuščiais“. Žurnalo „Vanity fair“ (,,Tuštybių mugė“) pavadinimas atspindi tai, kas jame rašoma. Argi mada turi kažką bendro su gyvenimo vertybėmis? Mada – kultūros dalis, o kultūra yra vertybė. Kokia šalis be kultūros? Tačiau gyvenime yra daugiau vertybių, kurios sukuria harmoniją. Visur reikia pusiausvyros.
Aš žaviuosi asmenybėmis, kurios yra gražios ir vidumi, ir išore. Vidinis grožis dažniausiai atsispindi akyse, eisenoje, laikysenoje. Viena iš tokių moterų yra Sophia Loren. Tai – puikus damos pavyzdys. Gatvėje matome daug gražių mergaičių. Deja, užkalbintos, paklaustos net itin paprasto klausimo jos pasirodo esančios visiškai lėkštos, besirūpinančios tik išoriniu grožiu. Sophiai Loren šeima – svarbiausia vertybė. Nepaisant to, ji padarė stulbinančią karjerą. Ką manote apie moterį, kolekcionuojančią sukneles, bet negalinčią įvardinti nė vienos knygos ir pasiteisinančią tuo, jog „neįdomu gilintis į veikėjų personažus“ (I. Stumbrienė)?
Man gaila tokių šiuolaikinių merginų, kurioms rūpi vien draugai, linksmi pasibuvimai, draugystė su gražiu vaikinu ir „elito“ etiketė. Dauguma jų vėliau tampa namų šeimininkėmis: nesiekia karjeros, gimdo vaikus negalvodamos, kaip sukurs jiems ateitį, ir gyvena iš vyro ,,kišenės“. O kuo tampa tie, kurie jau jaunystėje pradeda siekti užsibrėžtų tikslų? Jie tampa žinomi arba bent jau gerai gyvena, galbūt, juos netgi galima įvardinti kaip „elitą“, kuriuo troško būti jų bendraamžiai. Kitaip sakant, vieni siekė tikslų, o kiti tik dabar pradeda galvoti, kaip susikurti gyvenimą: ką studijuoti, už kokius pinigus nusipirkti butą ir/ar kaip išlaikyti vaikelį?
Apie tai, kas suformuoja žmogaus vertybes, kalbėjausi su psichologe KRISTINA ZELČIŪTE.
Kas lemia tokią „tuščią" paauglių vertybių sistemą?
Mūsų vertybių sistema susiformuoja labai anksti - vaikystėje. Ši sistema „programuojasi" pagal aplinkinių (tėvų ar tų, kurie mus augina) elgesį. Jeigu vaiko tėvai laikėsi vertybių, patys augino savo vaiką – jie savo vertybes automatiškai perdavė atžalai. Tėvai nebūtinai turėjo vaikui „transliuoti“ visus 10 Dievo įsakymų, piršti humanizmo pagrindus ar grūmoti pirštu ir mokyti. Iš to, kaip jie patys reagavo į įvairius gyvenimo reiškinius, kaip jie žiūrėjo į melą, apgavystę, savanaudiškumą, puikybę, suformavo vertybių modelį vaikui ankstyvoje vaikystėje. Žmogaus vertybės labai priklauso nuo to, kas jį prižiūrėjo, kai buvo mažas. Iki trejų metų pageidautina, kad vaiku rūpintųsi tėvai ar bent mama. Jeigu mama nori, kad vaikas būtų geras, saugus, psichiškai stabilus, tada ji pati turi savo vaiką auginti. Jeigu ji duoda vaiką auginti kažkam kitam, palieka lopšelyje ar darželyje, turi atsižvelgti į tai, kokia yra lopšelio auklėtoja. Darželio auklėtojos būna humanistės, demonstruojančios vaikams humanizmo modelį, yra ir savanaudžių.
Vokietijoje visuomenė pasipiktino dėl užgauliojimus skelbiančios internetinės svetainės, kuri buvo įkvėpta paauglių pamėgto amerikiečių serialo „Gossip Girl". Ši svetainė buvo uždrausta, kai 20-ies jaunuolių grupė iki sąmonės netekimo sumušė aktyviai svetainės forumuose dalyvavusį paauglį. Tikėkimės, taip neatsitiks Lietuvoje, kur jau yra atsiradusios panašios svetainės socialiniame tinklalapyje „Facebook“, pasivadinusios „Liežuvautoja" ir pan. Vilniaus „Liežuvautoja“– aktyvesnė ir paskelbianti daugiau „nuodėmių" nei Kauno. Kodėl žmonėms patinka apkalbėti? Ar jie nuo to geriau pasijaučia?
O kodėl humanistinėse ir krikščioniškose vertybėse yra smerkiamas apšnekėjimas? Kodėl išauklėti žmonės pasižymi konfidencialumu? Kodėl apkalbėjimas už akių yra viena iš patyčių formų? Yra dalis žmonių, kurie negyvena pagal humanizmo principus, ir yra dalis žmonių, kurie gyvena. Tie, kurie gyvena, į tai nesivelia ir net neskaito, nes tai bjauru. Pasakyti į akis reikia daug drąsos, o už akių (įvairiuose internetiniuose puslapiuose) žmonės labai drąsūs anonimiškai rašyti šlykštybes. O kodėl jie tai daro? Todėl, kad jie gyvenime yra begaliniai bailiai.
Tėvai daug dirba, nepraleistą laiką kartu su vaikais kompensuoja pinigais. Pastebėta daug atvejų, kai paaugliai skiria tuos pinigus alkoholiui, narkotikams...Kaip priklausomybių specialistė turiu pasakyti, kad priklausomi nuo alokoholio arba narkotikų vienodai tampa ir turtingi, ir vargšai, ir išsilavinę, ir ne. Skirtumo nėra – liga kerta nesirinkdama. Šios ligos pagrindinės priežastys irgi slypi tame, kas ir kaip augino vaiką, kai jis buvo mažas. Dažniausiai liga pačiumpa tuos žmones, kuriems pritrūko meilės ir saugumo jausmo ankstyvoje vaikystėje. Jeigu jie augo nesaugioje aplinkoje, šalia jų nebuvo mamos, jeigu jie matė konfliktuojančius tėvus ar tėvus, kurie neturėjo vertybių, kurios sukuria balansą.
Kodėl lietuvis džiaugiasi, jei „kaimyno tvartas dega"?
Ne visi lietuviai džiaugiasi. Kai žmonės konkuruoja ne humaniškai, o gyvuliškai, tai kitas jaučiasi geriau, kai anam blogiau. Tai yra gyvuliška konkurencija. O kai konkuruojama humaniškai žmogus mato, kad kažkas daugiau pasiekė tam tikroje srityje, jis (jei tai jo sritis) gali bandyti pasiekti daugiau, bet jeigu tai ne jo sritis, jis turėtų sau pasakyti: „Ne, aš su tavim šitoje srityje nekonkuruosiu“. Jei asmuo pamišęs dėl konkurencijos, su visais nespės „konkuruoti". Juk jam Dievas davė tokius talentus, o ne kitokius, jis turi tokias vertybes, o ne kitokias, jam tas įdomu, o ne tas. Ir jis būtų labai susimaišęs, jei norėtų daryti viską taip pat gerai kaip ir aplinkiniai. Žmogus turi eiti „savo linija“, nes jo pomėgiai skiriasi nuo kitų, jis gabus būtent kažkam, turi dalykus, kuriuos laiko vertybėmis. Tačiau vėlgi labai priklauso, kaip žmonės auginti, kokią konkurenciją patyrė savo tėvų šeimoje: su kitais broliais, seserimis. Kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai.
Ar blogai auklėtas jaunuolis dar gali pasikeisti dėl tam tikrų priežasčių?
Kol mes gyvi, tol galim keistis. Mes, žmonės, net elgdamiesi netinkamai, nepanorėsime keistis, kol neatsiremsime į to elgesio pasekmes. Lygiai taip pat, jeigu žmogus šmeižia (apkalba) kitus, tai kol jis pats nuo to paties nenukentės, kol žmonės nuo jo nenusisuks, jis nenorės keistis. Arba jeigu aplinkiniams atrodo, kad žmogus per daug geria, jis nenorės keistis, kol nepatirs gėrimo pasekmių. Lygiai taip pat ir šeimoje – jeigu šeimos narys blogai elgiasi (per daug vartoja alkoholio ar pradėjo vartoti kvaišalus), o aplinkiniai tą toleruoja (tik kalba, kad negerai), žmogus nenorės keistis. Kai žmogus iš aplinkinių pajus griežtą nenorą su juo tokiu būti, tik tada jis panorės keistis.
Kaip matot, visada yra galimybė keistis, niekada ne per vėlu palikti „tuštybių mugės". O tiems, kurie per daug dėmesio kreipia į apkalbinėjimą... Poetas Douglas Malloch manė, kad didžiausias pasaulyje melagis yra žodžiai „jie sako...“, o rašytojas Paul Coelho tiems, kurie yra šmeižiami, priduria: „Atsipalaiduokite, 90% priešų maldauja meilės. 10% nori trupučio dėmesio.“
