Kovo 11-ąją teko patirti tikrų tikriausią gėdą. Ne dėl savęs ar savo tiesioginių veiksmų, o tik dėl vietos, kur gyvenu. O gyvenu šalyje, kurioje be jokių skrupulų yra propaguojamas smurtas. Šalyje, kurioje netoleruojantys netolerancijos ir nepakantumo žmonės yra vadinami protestuotojais, o atvirai grasinanti mirtimi ir čia pat sudraskyti į gabalus asmenų gauja – „tautiniu jaunimu“. Kur bandymas sustabdyti ir pasipriešinti masiniam aklumui laikomas „bandymu įsiveržti į eiseną“. Kur būsi „supakuotas“ kaip didžiausias nusikaltėlis už savo tokį „bandymą“.
Žmonės, sakantys, kad jie – ne neonaciai, geriau tepaaiškina, kodėl tam tikri asmenys, pamatę užrašą „Visuomenė – be neonacių“, puolė lyg ištrūkę iš narvo. Turbūt norėjo parodyti savo draugiškumą: šiltai apkabinti ar bent jau paspausti ranką.
Tvirtinantys, jog gyvename demokratinėje visuomenėje, greičiausiai šaiposi. Tai, kad neonacių eitynės vyksta jau ne pirmus metus, nepaisant Baudžiamojo kodekso, kuris nurodo bausmes už diskriminaciją ir kurstymą „prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“, bet bausmių nusipelnymas – tai protestuotojų privilegija, matyt.
Koja kojon su draugiškais šūkiais „Lietuva – lietuvių“ žengia ne vien savivaldybės, išduodančios leidimus tokioms eisenoms (kai, pavyzdžiui, eitynėms „Už lygybę“ bandoma sutrukdyti iš paskutiniųjų), draugiškai, rankutėmis susikabinę eina ir Seimo nariai (žiūrėti 26 nuotrauką).
Vadinamieji patriotai tikriausiai visus metus rengėsi tokiam šauniam renginiui – ieškojo nenunešiotų kerzų, „šaudėsi“ pigesnių „pufaikių“, susirado žemėlapyje Lietuvą, kai kurie net iš anksto įsigijo bilietus iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Norvegijos ir pan. Įdomiausia, žinoma, ką jie vadina „lietuviais“ ir „patriotais“. Pagal juos, lietuvis – tai turbūt kiekvienas, kuris pasiruošęs bet kada ir bet kur (t.y. ypač internete) iškolioti kiekvieną jam nesuvokiamą (t.y. naują) reiškinį, sąvoką. Nevisavertiškumo kompensavimas žeminant kitą – tikrasis patriotiškumas. Užpulti keliese vieną (būtinai fiziškai silpnesnį) – tikrasis lietuvybės įrodymas. Ir jokio čia ryšio su protėviais, nes kiekvienas, bent minimaliai susipažinęs su Lietuvos istorija, o ypač su savo paties geneologiniu medžiu, supranta, kad neužtenka daug kartų pakartoti, kad tai taptų tiesa. Titulinė nuotrauka neleis sumeluoti.
Na, o savo ruožtu norėčiau atsiprašyti visų mūsų už tai, kad visi draugiškai tylime ir laukiame, kol kokia neapykantą skleidžianti jėga uzurpuos mus, ir pakviesti nebetylėti.
