Pasaulyje vasario 4-oji minima kaip kovos prieš vėžį diena. Šia proga Lietuvos medicinos studentų asociacijos (LiMSA) nariai pakvietė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bendruomenės narius dalyvauti renginyje „Gydytojai ir mirtis“. Susirinkusieji turėjo neeilinę galimybę pabendrauti su Paliatyvios medicinos centro direktore gyd. Irena Danieliene bei LSMUL KK Chirurgijos skyriaus Koloproktologijos sektoriaus vadovu prof. Žilvinu Saladžinsku.
Dažnai su onkologine liga sergančiais pacientais susiduriantis chirurgas prof. Ž.Saladžinskas susirinkusiesiems papasakojo apie širdį užplūstantį džiaugsmą, kuomet kartu su pacientu pavyksta nugalėti ligą, tačiau minėjo, jog akimirkos, kai nieko padaryti jau nebegalima, būna itin skaudžios.
Susitikimo metu svečiai pasidalijo ir atsiminimais apie pacientus, nepraradusius tvirtybės iki paskutinio atodūsio. Štai paliatyvios medicinos atstovė I.Danielienė prisiminė itin įstrigusį įvykį, kuomet jauna, labai graži Moteris turėjo palikti šį pasaulį. Nors tai buvo paskutinės jos gyvenimo akimirkos, tačiau nuo Moters veido nė minutei nedingdavo šypsena: artimųjų, medicinos personalo, mylimo vyro, nepaleidžiančio jos iš glėbio, dėmesys ir vidinė stiprybė, štai kas palaikė ją. Pacientės spinduliuojama didžiulė tvirtybė nejučia persiduodavo ir ją supantiems asmenims, ir kiekvienas, pabendravęs su ja, likdavo įkvėptas gyvenimo džiaugsmo, pasisemdavo stiprybės.
Renginyje „Gydytojai ir mirtis“ taip pat paminėta ir bendravimo ne tik su pacientu, bet ir su jo artimaisiais svarba. Ypatingai sunku, kai giminaičiams tenka atsisveikinti su mylimu žmogumi, tokiomis situacijomis jiems ypač reikia palaikymo. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis pasiryžę padėti ne tik gydytojai, bet ir savanoriai, tad I.Danielienė pakvietė visus neabejingus ir norinčius pagelbėti kitiems tapti palaikymo komandos dalimi.
Susirinkimo metu I.Danielienė bei prof. Ž.Saladžinskas sulaukė klausimų ir apie pašaukimą mediko profesijai, savybes, kurių reikėtų norint tapti gydytoju. Renginyje „Gydytojai ir mirtis“ taip pat aptarta ir medikų savijauta, jų išgyvenimai, mirus pacientui, nes ligonio netektis yra smūgis ne tik jo artimiesiems, bet ir jį gydžiusiam gydytojui. Paminėta, kad paciento mirtis dažnai mediką persekioja visą likusį gyvenimą, o kai kurie gydytojai to neištveria ir nusižudo. Tokiais atvejais labai svarbu psichologinis tvirtumas, kolegų palaikymas. Renginyje taip pat nuskambėjo frazė, jog tokie skaudūs išgyvenimai priverčia susimąstyti, skatina džiaugtis šiandiena, gyvenimu, nes nežinai kas bus rytoj. Juk visiems anksčiau ar vėliau teks iškeliauti Anapilin, ir nesvarbu, ar tu esi gydytojas, ar teisininkas, ar pardavėjas, ar milijonierius, ar vargšas – visi mes neišvengsime gyvenimo galo.
Diskusiją „Gydytojai ir mirtis“ gražia fraze iš Erico Claptono dainos „Tears in Heaven“ ( parašyta žuvus sūnui) pabaigė prof. Ž.Salandžinskas - „I must be strong“ ( turiu būti stiprus). Ir visi: medikai, ligoniai, jų artimieji, susidūrę su neišvengiamybe, turi nepasiduoti, neprarasti vidinės stiprybės ir esant reikalui, ja pasidalinti su tais, kurios jiems labai trūksta.
Lina Pankratjevaitė, LSMU SA
