Karas Ukrainoje – ne tik iššūkis pasaulio „didiesiems“, tačiau kartu ir milžiniško masto humanitarinė katastrofa. Ir mes negalime likti abejingais. Ar trys milijonai lietuvių gali padėti penkiasdešimt milijonų gyventojų skaičiuojančiai Ukrainai?
Pagalba kariamsPadėti reikia kovotojams, savanoriams, kurie savo valstybės ginti išeina neturėdami nei ką apsirengti, nei ką valgyti, nei kuo gintis. Būtina suprasti, kad valstybė išgali finansuoti tik savo kariuomenę. Savanorių pajėgos, suformuoti kariniai batalionai turi suktis kaip išmano. Jie patys privalo pasirūpinti karine ekipuote, apsaugomis, maisto, higienos prekėmis.
Lietuvoje pagalbą kariniams daliniams telkia švedo Jono Ohmano ir Jūratės Šližytės suburta iniciatyvinė grupė „Blue/Yellow“. Su šia grupe dar rugsėjo pradžioje į Ukrainą išgabenome beveik 7 tonas būtiniausių produktų: medikamentų, maisto, šiltų rūbų, aprangų, kuprinių, žibintuvėlių, pakroviklių ir pan.
Antrąją paramos siuntą „Blue/Yellow“ šiomis dienomis išvežė tiesiai į Donecko oro uostą. Didžiuosiuose miestuose visoje Lietuvoje žmonės gali atnešti paramą į surinkimo punktus ir ji bus pristatyta bei perduota organizacijoms ir kariniams daliniams Ukrainoje.
Valstybė išgali finansuoti tik savo kariuomenę. Savanorių pajėgos, suformuoti kariniai batalionai turi suktis kaip išmano. Jie patys privalo pasirūpinti karine ekipuote, apsaugomis, maisto, higienos prekėmis.
Tūkstančiai benamių
Šiuo metu Kijeve ir aplink jį, daugiau nei dešimtyje pabėgėlių stovyklų gyvena per 30 000 žmonių.
Žmonių, kurie privalėjo palikti savo darbus, namus ir dėl savo ir savo vaikų saugumo išvykti iš rusų bombarduojamų miestų. Dauguma pabėgėlių – iš Donecko, Luhansko ir Ilovaisko. Savo namus jie paliko dar liepą, kai, jų žodžiais, „buvo akivaizdu, kad likti nebesaugu“.
Beveik visi vyko priverstinių „atostogų“ prie Azovo jūros. Dauguma bėgo tiesiog susidėdami būtinus vasarinius rūbus ir tikėjosi, kad rugpjūtį galės grįžti į savo namus. Deja.
Tūkstančiai jų dabar gyvena senuose apleistuose valstybiniuose pastatuose: sanatorijose, kultūros centruose, nenaudojamuose vaikų darželiuose ar internatuose. Pastatų būklė – katastrofiška. Remontas čia buvo prieš 20 ar 30 metų. Dažniausiai nėra nei šildymo, nei vandentiekio. Žmonės patys dažo tvoras, tvarko lubas, grindis, sienas, deda spynas, kala lovas, idant turėtų kur peržiemoti.
Mūsų lankytoje pabėgėlių stovykloje „Teteriv“ gyvena 450 žmonių. Iš jų 180 vaikų. Nepaisant tragiškų sąlygų, čia gyvenantys džiaugiasi, kad turi pastogę ir kad visai šalia stovyklos yra mokykla, į kurią gali leisti savo vaikus.
Daržovėmis ir vaisiais juos aprūpina vietos ūkininkai, pas kuriuos dauguma pabėgėlių dėl bulvės ar morkos įsiprašė savanoriauti. Tačiau mėsos produktai, konservai, kitos, mūsų kasdieniame gyvenime įprastos prekės – čia absoliuti prabanga. Stovyklos ūkvedys minėjo, kad paskutinį mėsos produktą – dešrelę, tiksliau pusę jos, vaikai valgė prieš dvi savaites, kai „geri žmonės iš Kijevo atvežė“.
Tie patys 450 žmonių stovykloje naudojasi viena skalbimo mašina ir bijo, kad neduok Dieve, ji nesugestų. Visai mažiems vaikams trūksta sauskelnių, pieno mišinių ir maisto kūdikiams. Didelė problema yra higienos prekės: šampūnas, prausimosi želė, vyrams – skustuvai ir skutimosi putos. Absoliučiai visi šilti rūbai. Ir. Vaistai nuo peršalimo bei... viduriavimo. Fermentai skrandžiui ir panašūs dalykai.
Mūsų lankytoje pabėgėlių stovykloje „Teteriv“ gyvena 450 žmonių. Iš jų 180 vaikų. Nepaisant tragiškų sąlygų, čia gyvenantys džiaugiasi, kad turi pastogę ir kad visai šalia stovyklos yra mokykla, į kurią gali leisti savo vaikus.
Kai aplankiau šias stovyklas ir pabendravau su žmonėmis, aš pirmą kartą gyvenime sąmoningai suvokiau tą Sibiro dvasią...
Kuomet neegzistuoja „vakar“ ir nėra „rytoj“. Yra tik šiandiena ir krūva klausimų: ar čia gyventi vis dar saugu? Ar vaikai pavalgę? Ar giminės dar gyvi? Ir viltis. Viltis grįžti į savo namus. Kaip jie sako: „Į ukrainietišką Donecką“.
Valstybė nepadeda
Ukrainos tikslas – laimėti karą. Visos lėšos yra skiriamos valstybinei kariuomenei išlaikyti, o paprasti žmonės, netekę savo namų, artimųjų, darbo ir visko, ką turėjo, palikti likimo valiai. Nes reikia laimėti karą. Jie nesmerkia ir nekaltina savo valstybės, nemenkina valdžios, tačiau su baime laukia žiemos.
Kuomet į pabėgėlių stovyklas dėl prastų kelių vis rečiau užsuks geradariai iš Kijevo, gerumo ir dosnumo rezervus išeikvos tarptautinės ir vietinės visuomeninės organizacijos.
Spalio 11-oji, šeštadienis. Į Berezanėje įkurtos pabėgėlių stovyklos teritoriją įvažiuoja visureigis su lietuviška vėliava. Čia lankęsi ir reportažą ruošę žurnalistai atsigręžia į matytą ir su džiaugsmu gyventojų sutinkamą trispalvę. Atvykome su vieninteliu klausimu: „Kokios pagalbos reikia?“. Po pusvalandžio gavę kruopščiai parengtą sąrašą, kuriame medikamentai, maisto produktai, rūbai ir pan., išvykstame į prekybos centrą.
Už 20 km nuo stovyklos esančio miestelio parduotuvėje „Fora“ – keisti gyventojų žvilgsniai. Nebeliko nei kruopų, nei cukraus, nei aliejaus, nei konservų, nei vaisių, o parduotuvės darbuotojai džiūgavo dėl neregėtos sumos čekio.
Vietinėje vaistinėje nupirkom beveik visą vaistų asortimentą. Nepamiršiu, kai vietinis gyventojas Sergėjus mus pavadino „seniais šalčiais“. Ir papildė: „Jūs mus suprantate, nes prieš šiek tiek daugiau nei 20 metų, tomis Sausio dienomis, Ukrainos vėliavos buvo Nepriklausomybės aikštėje“. Susigraudinau.
---
Demokratinės politikos institutas organizuoja paramos misijas pabėgėlių stovykloms Ukrainoje remti. Kviečiame nelikti abejingais ir savo auka paremti nelaimės ištiktus žmones.
Paramą misijoms administruoja:
Viešoji įstaiga „Demokratinės politikos institutas“
J. Savickio g. 4, Vilnius
Kodas: 125008568
Tel. + 370 640 21810
el. p. info@dpi.lt
Direktorius Tomas Kazulėnas
Paramos Ukrainai sąskaita:
sąskaitos nr. LT25 7044 0600 0799 1963
AB SEB bankas, banko kodas 70440
Banko adresas: Gedimino pr. 12, LT-01103 Vilnius
BIC (SWIFT kodas) - CBVILT2X
