ikrauk.lt skaitytojas mokytojas Žilvinas Radavičius pasakoja apie tai, kaip Paskutinio skambučio šventė buvo paminėta Senamiesčio vidurinėje mokykloje.
Praėjusį penktadienį daugelyje Lietuvos mokyklų nuskambėjo paskutinis skambutis, o sostinės Senamiesčio mokykloje šia proga buvo kalbama ir apie šalies jaunimo ateities problemas. Nesvarbu, kuo jie yra: pirmūnai ar gerai besimokančiaisiais (šiuo atveju daugiatautėje Vilniaus Senamiesčio vidurinėje mokykloje chorošistais) vadinami visuomeniški intelektualai, kiti paprasčiausi padaužos, į kuriuos praeityje žvelgiant nežinojai, ką daryti: verkti ar juoktis?
Visi jie užaugo, susiformavo novatorišką požiūrį į gyvenimą, tapo suaugusiais žmonėmis. Vienas jų – dvyliktokas Denisas Telešas – teigė, kad džiaugiasi šia mokykla, nesigaili, kad tėvai jį patikėjo auklėti šios mokyklos pedagogams. Mokytojai geri, dažnai pataria įvairiais klausimais, drauge su mokiniais tiek džiaugiasi jų pasiekimais, tiek išgyvena jei atsitinka nelaimė.
D.Telešas ketina studijuoti psichologiją vienoje iš Skandinavijos šalių ar JAV. Apie aukštuosius mokslus svajoja ir Jurijus Savickis, Maksimas Semaško, Darjušas Labulis, Iraida Aleksandra Lytkina bei kiti mokiniai.
Pašnekovas apgailestavo, kad Lietuvoje yra didelė nedarbo ir inteligentijos nuvertinimo problema, menkas darbo užmokestis. Abiturientas teigė, kad emociniu požiūriu šiandien jis nesijautė gerai, nes artėja diena, kai jis turės palikti mokyklą, kuri net dvylika metų jam buvo antrais namais... Anot vaikino, šis atotrūkis kuriam laikui įstumia į tam tikrą nežinios, baimės padaryti klaidingą sprendimą ir dvejonių erdvę. Tuo tarpu mokytojų pareiga yra padėti apsispręsti, tačiau pirmiau reikia išmokyti atrasti save.
Ne visais atvejais dėl charakterio įvairovės pavyksta moksleivį išugdyti norima linkme, todėl tai buvo stengiamasi kompensuoti per neformalų ugdymą. Todėl mano iniciatyva buvo surengta daugybė ekskursijų ne tik Vilniuje, bet ir po Lietuvą, lankėme muziejus, kūrėme projektus. Šios veiklos metu panaudojau asmeninius ryšius, siekiant suorganizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis – Seimo nariais, bajorais, poetais, verslininkais, inteligentijos atstovais, kad vaikai pasisemtų daugiau žinių, labiau pasitikėtų savimi, pasirinkti veiklos kryptį. Susitikimuose su moksleiviais lankėsi ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, broliai pranciškonai Andrius ir Algirdas, kurie moksleviams skambino gitara ir drauge šoko, žaidė tėvų ir vaikų žiburėlio metu. Susitikimų nepraleido ir Lietuvos bajorijos atstovai – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadai Undinė Nasvytytė, Jonas Ragauskas, aktorius Tomas Vaisieta, dainininkė Romualda Suchocka, kiti garsūs visuomenės veikėjai.
Tokie susitikimai turėjo teigiamos įtakos moksleivių dvasingumui, išprusimui santykiuose su žmonėmis, skatino susidomėjimą Lietuvos istorija, meilę Tėvynei ir gamtai, pagarbą šeimai.
Organizavome parodas ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Atsirado mokyklos muziejaus įsteigimo bei mokyklos metraščio vedimo poreikis. Buvo surengta daugybė kitų renginių – Vilniaus dienos paminėjimas, vaiduoklių medžioklė Bajorų rūmuose.
Tikime, kad tai buvo maža, kupina pagarbos ir meilės sėklele, kuri tikrai sudygs, nes visa tai, ką mes kartu sukūrėme, niekur nedings. Tai išliks. Vėliau jie kitaip pažvelgs į tai... Džiaugėmės vaikų dovanotomis gėlėmis ir jų sukurtu popieriniu, paskutinį skambutį simbolizuojančiu medaliu, kurį jie mums prisegė prie drabužių...
Paskutinio skambučio, tuo pat metu apmąstymų šventė buvo kupina tiek džiaugsmo, tiek liūdesio ne tik mokiniams, bet ir atskirų dalykų mokytojams. Ypatingai tai skaudi diena klasių vadovams, kurie panašiai kaip ir tikri tėvai, daug metų būna greta savo auklėtinių, rūpinasi jais...
Tai atsispindėjo ir abiturientų elgesyje: perdavę mokyklos raktą vienuoliktokams, grojant muzikai jie sustojo prie Aktų salėje esančios scenos ir kuriam laikui nutilo.
„Šiandien pirmą kartą gyvenime gėriau raminamųjų vaistų...“, – teigė 12 A klasės auklėtoja, matematikos mokytoja Olga Šiktorova. Liūdesio veide nepavyko paslėpti ir rusų kalbos mokytojai, 12 B klasės auklėtojai Alai Mylko, kuri mylėjo savo auklėtinius tarsi mama...
„Ką aš galiu pasakyti apie savo klasės auklėtoją? Aš ją vadinu antra mama!“, – tęsė D.Telešas.
Džiaugsmu netryško ir kartu su istorijos mokytoja Gražina Kosarieva ir kitais kolegom šį renginį suorganizavusi tiksliųjų mokslų mokytoja Liubovė Tkačiuk. Ji supranta, kad šį skaudų išsiskyrimo su savo auklėtiniais jausmą jai teks išgyventi kitais metais... Išgyvena, kad ženkli jų vaikų dalis pateks į nežinią nepaisant, kad daugelis pedagogų siekia padėti vaikams. Tačiau vis tiek jie klysta. Todėl sieksime palaikyti ryšį bent su dalimi buvusių mokinių, integruosime juos į savo veiklą ir sieksime padėti kitiems.
Renginyje ypatingai gražiai pasirodė pirmaklasiai. Patys dar gerai nepažindami gyvenimo, jie perspėjo dvyliktokus apie gyvenimo klastą, prašė nepasiduoti nesėkmėms ir kovoti už būvį.
Sėkmės egzaminuose palinkėjo mokyklos direktorė Liudmila Isajeva, jos pavaduotojos Galina Mackel, Tatjana Suprunovič. L. Isajeva padėkos raštais apdovanojo ne tik pasižymėjusius abiturientus, bet ir jų tėvus, kurie bendradarbiavo su pedagogų kolektyvu švietimo srityje.
Teksto ir nuotraukų autorius: Žilvinas Radavičius
