Vasarai artėjant į pabaigą, Trakų savivaldybės darbuotojai, kaip ir visi normalūs žmonės, sugrįžo iš atostogų ir nusprendė, kad reikia užsiimti miesto gražinimu.
Per vieną savaitę buvo iškasinėta pora svarbiausių Trakų gatvių, tarp jų ir Birutės gatvė, kurioje yra Trakų pradinė mokykla, Trakų vidurinė mokykla bei Vytauto Didžiojo Gimnazija. Valdžia pažadėjo, kad iki Rugsėjo 1-osios šaligatviai bus sutvarkyti ir mokiniai galės saugiai eiti į mokyklą. Tačiau atėjus rudeniui, buvo padaryta tik pusė darbo.
Privažiuoti prie mokyklų su mašina buvo praktiškai neįmanoma, tėveliams su savo atžalomis neretai tekdavo apeidinėti kelią užstojančius traktorius bei kitą sunkiąją techniką. Prie Trakų pradinės mokyklos atsirado policijos patrulis, kuris turėjo užtikrinti saugų eismą bei stebėti, kad vaikai eitų per kelią tam skirtose vietose. Tačiau dėl užsitęsusių darbų prie mokyklos rugsėjo pirmąją nebuvo ne tik kelio perėjų, bet ir pačio kelio su jį įrėminančiais šaligatviais.
Pabuvojęs savo brolio pirmąjame skambutyje Trakų pradinėje mokykloje, nusprendžiau nukeliauti į savo buvusią, šalia esančią, Trakų vidurinę. Po nelygaus dulkėto kelio pagaliau atsidūriau iškilmėse. Tačiau tik prasidėjus Lietuvos Respublikos himnui, nuo kelio pasigirdo diskinio pjūklo spiegimas, kurį palaikė traktoriaus ūžimas.
Neturiu nieko prieš miesto gražinimą, nes po sovietinių laikų likę šaligatviai tikrai atrodė klaikiai. Tačiau Rugsėjo 1-oji ne pati tinkamiausia diena tokiems darbams skubiai baigti. Tai ne tik neestetiška, bet ir nesaugu.
