Sveiki. Esu Tomas, septintokas. Visi žinome tokį dalyką kaip patyčios. Visi esame per savo gyvenimą su jomis susidūrę tiek iš taikinio pusės, tiek iš organizatoriaus pusės. Bet dažniausiai žmogus būna tik vienoj pusėj. Na mano istorija gana įdomi... Esu buvęs (ir gana ilgą laiką) abejose pusėse. Pakalbėkime apie patyčių organizatoriaus pusę.
Jausmas pažeminti kitą žmogų, kai nežinai ką tu ištikrųjų darai, yra neapsakomas. Jautiesi labai galingas. Atrodo kad visi yra po tavo kojomis. Bet, išėjus išmokyklos, tave apima labai keistas jausmas. Jautiesi kažkiek kitaip. Jautiesi silpnesnis nei jauteisi prieš tai. Vis bando į paviršių išlysti kažkoks kaltės jausmas.
Jausmas pažeminti kitą žmogų, kai nežinai ką tu ištikrųjų darai, yra neapsakomas.
O dabar taikinio pusė...
Apie tai kalbėti sunku. Jautiesi kaip absoliutus niekas. Atrodo, kad tu neturi nieko kas tave palaikytų, išskyrus šeimą. Ir jai tos patyčios yra kiekvieną dieną, kyla toks jausmas, kad tu nebenori egzistuoti.
O štai ir tikroji istorija...
5-oje klasėje palaikiau masines (tiesiogine to žodžio prasme) patyčias prieš savo klasiokę. Tada jaučiausi, ir netgi savo mintyse buvau, galima sakyti karalius. Buvo kažkas nepaprasto, taip sakant buvau populiarus. Bet po pusės metų viskas masiškai atsisuko prieš mane. Aš pats tapau patyčių objektu.
Buvo baisu man pačiam. Negalėjau patikėti, kad žlugau. Žodžiu atrodė, kad mano gyvenimas baigėsi. Bet su šeimos pagalba šiap ne taip atsitiesiau. Po to laiko viskas pasikeitė. Pagaliau supratau posakio ,,Aukštai kilęs žemai krisi“ prasmę. Nuo to laiko niekada nebenorėjau taip jaustis. Tada ir baigėsi visi mano keliai susiję su patyčiomis.
Ši savaitė bus savaitė BE PATYČIŲ. Tad visų labai prašau ne tik šią savaitę, bet ir visą laiką būkime linksmesni, tolerantiškesni, bei nesityčiokime vieni iš kitų.
Ta proga paklausiau praeivių ką jie mano apie tai:
