Mielos moterys, paruoškit indus su vandeniu, nes šiandien yra viena iš trijų progų per metus, kai itin retai staigmenas darantis jūsų vyriškis bent jau teoriškai turėtų grįžti su gėlėmis, o jums nereiktų galvoti „ką ir vėl tas bjaurybė prisidirbo“. Tuo tarpu indai su vandeniu, dažniausiai stiklinės ir puodeliai, mano rankose vien per dieną atsiduria gerokai daugiau nei triskart. Ir jų tikrai paskui neužpildau gėlėmis. Taip aš siekiu prieš tris savaites išsikelto tikslo – išgerti bent po 10 stiklinių vandens kasdien, o savo patirtį aprašyti „Dešimtuke“.
Prieš savaitę minėjau, jog sudėtinga bus išgerti daugiau, nei 82 stiklines vandens . O gal tai vis dėlto pavyko? Ar atvirkščiai – po vienos labai rezultatyvios savaitės sekė štilis? Be to, kaip toks staiga padidintas suvartojamo vandens kiekis atsiliepė alkio/sotumo pojūčiui? Visus šiuos ir dar daugiau klausimų atsakysiu jau netrukus!
„10 stiklinių vandens“ skaitliukas:
01 diena - 12
02 diena - 10
03 diena - 10
04 diena - 10
05 diena - 11
06 diena - 14
07 diena - 12
3 savaitė - 79
Iš patirties galiu pasakyti, jog trečią savaitę laikytis naujo įpročio visada būna paprasčiausia, nes viskas jau vyksta savaime. Kiekvieną rytą jau praktiškai nevalingai pradedu su dviem stiklinėmis vandens iškart, darbe maždaug kas valandą-dvi papildau vandens atsargas stiklinėje, o vakare vykstančios „Chorų karų“ repeticijos prideda paskutines tos dienos stiklines. Ši savaitė buvo labai panaši į praėjusią – kiekvieną dieną laikiausi plano išgerti bent po 10 stiklinių, o 4/7 dienų šią normą netgi viršijau. Bendras išgerto vandens kiekis – 79 stiklinės buvo vos 3 stiklinėmis mažesnis nei praėjusią savaitę. Liko tik savaitė, o intrigos net dvi – kaip pavyks laikytis plano per ją ir kaip pasibaigus viešam savaitiniam projekto aprašinėjimui „Dešimtuke“.
Per tris savaites patyriau keletą išties įdomių pokyčių. Jau rašiau, jog užteko tik savaitės, kad įprasčiau fiksuoti kiekvieną išgeriamą stiklinę vandens ir galiausiai žinočiau bendrą kiekį. Be to, gerokai sumažėjo galvos skausmas bei tvinkčiojimas. Per antrą savaitę (o ir iki jos) džiaugiausi nepapildęs peršalimo ligos patale gulinčių gretų, dar daugiau – nugarą dabar skauda gerokai mažiau. Vis pagaudavau save mąstydamas – ar ne per daug pokyčių per tokį trumpą laiką? Gal trečiąją savaitę taip ir sustosiu arba netgi atsiras neigiamų pokyčių? Šie klausimai neramino visą praėjusią savaitę.
Ši savaitė buvo labai įtempta – daug darbų, ypač parduodamų butų apžiūrų vakarais, o kur dar „Šachmatinio choro“ repeticijos, tai gyvenau tokiu ritmu, jog iš namų išeini prieš septynias, o grįžti apie vidurnaktį. Kai toks grafikas apie reguliarią mitybą galima tik pasvajoti. Paprastai tai reiškia, jog tam tikrą laiką būni alkanas, o po to tiesiog „atsigriebi“. Tokia pribėgtinė mityba – sparčiausias kelias į antsvorį. Kaip manote, kodėl 30% amerikiečių turi antsvorio? O gi todėl, kad jie nejaučia skirtumo tarp „skysčių“ ir „vandens“ bei nuolat geria saldikliais prisotintus gazuotus gėrimus, kurie ne tik, kad nenumalšino troškulio, bet ir virsta riebalais. Be to, nuolatinis alkio ar troškulio pojūtis kyla dėl žemo energijos lygio. Smegenys gali pasirinkti, ar energiją imti iš vandens ar iš kraujyje cirkuliuojančio cukraus. Dar daugiau – žmogus neatskiria troškulio bei alkio pojūčio ir abu šiuos norus laiko raginimu valgyti. Mano pastarųjų kelių savaičių patirtis rodo, jog per ganėtinai trumpą laiką pavyko sumažinti alkio pojūtį, o svoris nukrito 5%. Tad kokios dietos, mielos moterys? Gerkite vandenį!
Dar vienas dalykas, kurį man pastarąją savaitę teko pastebėti, susijęs su savaitgalio pramogomis. Nors nesu iš tų, kurie reguliariai vartotų alkoholį ar tuo labiau tai darytų dideliais kiekiais, praėjusį penktadienį vieną progą teko paminėti ir su tauriaisiais gėrimais. Vienas iš draugų buvo minėjęs, jog, jei išgersi bent 2-3 stiklines vandens prieš miegą, tai kitą rytą padėtis burnoje toli gražu neprimins karo, o ir pačios dienos nesinorės išbraukti iš gyvenimo. Žinoma, reiktų paminėti, jog tas vakaras nebuvo pažymėtas pergėrimu, kai prisimeni tik vakaro pradžią, o vėlesnis vakaro peizažas primena atminties fragmentų dėlionę ar, juo labiau, kartojimo mušantis į krūtinę, jog daugiau taip – niekada. Tuo pačiu norėjosi patikrinti, kiek patikimas yra draugo minėtas metodas. Ir išties, suveikė. Atrodytų, kas čia netikėto – alkoholio vartojimas skatina dehidrataciją, tad, jei sumažėjo vandens kiekis organizme, būtina jį atstatyti. Tad, jei tuo pasirūpintume ir tokiomis akimirkomis, kai išsijungia stabdžiai, būtų daug lengviau išvengti pasekmių.
Trys savaitės – šeši didesni/mažesni pokyčiai. Jei tektų išskirti patį svarbiausią, turbūt rinkčiausiai tarp sumažėjusių galvos ir nugaros skausmų. Juk ko verta tavo diena, jei veriantys skausmai trukdo susikoncentruoti į veiklas. Apskritai, kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog vanduo tiesiog būtinas gerai sveikatai palaikyti, o jei šalia to sportuoji bei suderini mitybą – gali jaustis nepalyginamai geriau. Baigti norėčiau vienu įkvėpiančiu pavyzdžiu – vienas kolega šią savaitę grįžo iš pasaulinės mano atstovaujamos nekilnojamojo turto bendrovės konvencijos ir papasakojo jam įstrigusią savininkų bei įkūrėjų istoriją, kurie dabar yra įkopę į septintąją dešimtį, o su amžiumi užklupusios sveikatos problemos buvo privertusios vėl iš naujo mokytis vaikščioti. Ir nors šie žmonės yra turtingiausi Arizonos (JAV) valstijoje, tačiau, kaip teigė, „ko verti tie turtai, kai tu vos gali pajudėti“. Tai tik dar kartą parodo, jog sveikata yra pats brangiausias turtas.
Kitą penktadienį (13-03-15) universaliai pripažįstamos šventės nebus, nebent paskutinė „10 stiklinių vandens“ apžvalga. Vis dėlto, dėti tašką ties pačiu projektu dar anksti, nes yra minčių įnešti tam tikrų naujovių. Kokios jos ir ar bus apskritai – sužinosite po savaitės!
