Kai užbaigėme pirmą mūsų (visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“) projekto Zambija EveryOne dalį, galvojau, kad į Zambiją niekada daugiau nesugrįšiu, ir niekada daugiau nepamatysiu Maiko Zulu ir Sista D. Ir visgi, ne tik vėl atvykau į Zambiją, bet ir patyriau daugybę naujų įspūdžių, kurie ženkliai praturtino mane kaip žmogų.
Spalio 30 d. kartu su Maiko Zulu filmavausi didžiausio nacionalinio Zambijos televizijos kanalo laidoje Smooth Talk. Laidos metu kartu su Maiko pasakojome apie bendrą Lietuvos ir Zambijos projektą, apie tai, kaip Lietuvoje pernai buvo renkamos aukos Zambijos Bulaya kaimelio gyventojams, kaip Andrius Mamontovas, Sista D., Maiko Zulu ir Viktoras Diawara surengė 3 paramos koncertus Vilniuje, Kaune ir Palangoje, kaip už Lietuvos žmonių paaukotus pinigus Bulaya kaimelio gyventojams Zambijos „Gelbėkit vaikus“ organizacija nupirko ožkų ir dviračių, sėklų ir daržininkystės priemonių, kaip mokys kaimelio gyventojus pirmos medicininės pagalbos. Atrodė, lyg sapnuoju, bet iš tikrųjų kalbėjome, o salėje buvo daug vaikų, kurie savo rankytėse laikė mažas Lietuvos vėliavėles. Tai išties nuostabus jausmas, kad Lietuva ir Zambija vėl susijungė. O dar buvo labai juokingas momentas, kai atėjome į televiziją, nuėjome pas laidos vedėją susipažinti, paklausiau, kada ir kur mane grimuos prieš laidą. Laidos vėdėjas keistai į mane pasižiūrėjo ir pasakė, kad po dviejų savaičių jie įdarbins profesionalią grimuotoją, nes iš tikrųjų niekada tokio poreikio nejautė. Tada ramiai paklausė, ar aš turiu pudros ir kai atsakiau teigiamai, nusijuokė ir tarė – tiek ir užtenka, susitvarkysi.
Kai nuvykome duoti interviu didžiausiam Zambijos nacionaliniam laikraščiui, Times of Zambia, interviu daviau sėdėdama ant stalo kampo, nes didžiausiame Zambijos nacionaliniame laikraštyje kėdžių svečiams paprasčiausiai nėra. Nepaisant to, darbuotojai labai draugiški, daug šypsosi, puikiausiai rengia straipsnius. Taip pat mano ir Maiko Zulu interviu apie mūsų bendrą projektą buvo rodomas nacionalinio televizijos kanalo žinių laidoje. Labai džiaugiuosi, kad Maiko Zulu padėjo pritraukti tiek vietinės žiniasklaidos dėmesio, kad mūsų organizacijos dėka tiek daug Zambijos gyventojų sužinojo apie Lietuvą.
Per šias kelias dienas Zambijoje supratau vieną svarbų dalyką – didžiausias džiaugsmas žmogaus gyvenime yra galimybė patirti. Patyrimas praturtina ir išlaisvina – jis leidžia suvokti pasaulio įvairovę ir tikrąjį grožį, kurio atspindį mes randame skirtingose kultūrose, žmonių kasdienybėje, tame, kaip jie bendrauja, dirba, būna kartu... Zambijoje turėjau puikią progą patirti tą tikrąjį gyvenimą, pvz., su Maiko Zulu ir Sista D. buvome sustoję ant aukšto tilto, juosiančio Kafue upę. Eidama per tiltą pastebėjau plastikinį, 10 litrų bakelį – paklausiau Maiko, kas tai yra. Jis paaiškino, kad tokiu būdu moterys 5-6 kartus per dieną pasisemia vandens skalbiniams, prausimuisi, maisto gamybai, nes šalia namų jokio vandens nebėra, ir pasižiūrėjęs į bakelį tarė, kad šitas tai visai dar mažas, dažniausiai indai vandeniui būna ne mažesni nei 20 litrų. Traukti reikia būtent iš upės vidurio, kur vanduo yra švaresnis. Tada paklausė manęs, gal norėčiau pabandyti prisipilti vandens? Pagalvojau, kad nieko čia sunkaus – nuleidi bakelį ir ištrauki pilną... ir tik trukdama į viršų indą, pilną vandens supratau, kad jėgų tam tikrai reikia nemažai, ypač jei tą reikia daryti 5-6 kartus... o kartu supratau, kaip dažnai mes nuvertiname įprastus dalykus mūsų gyvenime – vandenį, maistą, galimybę gyventi patogiai ir ramiai.
Nepaprastą įspūdį paliko ir viešnagė Maiko Zulu ir jo šeimos namuose. Maiko, net būdamas vienu iš žymiausiu Zambijos atlikėjų (gatvėje su juo pasisveikina 9 žmonės iš 10!), gyvena paprastame, mažame namuke, kuriame yra du kambariai ir virtuvytė. Šiuos namus jis sukūrė savo rankomis – viskas yra jo pastatyta, užauginta ir išpuoselėta. Viešnagės metu Maiko Zulu dukra sudainavo kelias dainas, pritardama sau gitara – groti gitara ji išmoko dėka Andriaus Mamontovo Maiko šeimai padovanotos knygos su gitaros akordais. O didžiausią įspūdį paliko namų šiluma, šiltas ir nuoširdus bendravimas, paprastas buvimas kartu. Pagalvojau, kad tikriausiai tuo Zambija ir yra labiausiai turtinga – gebėjimu išsaugoti žmogiškumą, nuoširdumą, džiaugsmą ir šypseną, net tada, kai šalia kuičiasi skurdas, neteisybė, ligos ir sunki kasdienybė. Tiek Maiko namuose, tiek gatvėse galėjau stebėti, kiek daug žmonės šypsosi, kiek daug jie dainuoja, ir kiek daug juoko, jautrumo ir atvirumo yra jų santykiuose.
Būtent šios akimirkos man yra brangiausios, nes tai yra tas momentas, kai tu patiri žmones ir kultūrą per save, kai pastebi tuos mažuosius dalykėlius, kurie ir praturtina tave suvokimu, kas iš tikrųjų yra mūsų pasaulis ir kokia yra jo tikroji vertė.
Su dideliu jauduliu laukiu penktadienio, kai važiuosime į Bulaya kaimą, kur mūsų su nekantrumu laukia vietiniai gyventojai. Penktadienį perduosime jiems visą už Lietuvos žmonių paaukotus pinigus įgyta paramą.
