Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ savanorės Irmos įspūdžiai Zambijoje
Kelias. Niekas ir viskas. Niekas, nes čia tiesiog nieko nėra. Žemė – smėlis ir molis, apačioje kietos uolos. Tik nuolat deginanti ir mėtanti šešėlius saulė primena, kad laikas čia nėra sustojęs. Viskas – nes Zambijos Bulaya kaimo gyventojams šis kelias – nuolatinis palydovas. Juo vaikai kasdien ištisus kilometrus keliauja į mokyklą ir atgal, moterys su didžiuliais nešuliais ant galvos žingsnis po žingsnio mina tą patį maršrutą iki artimiausio vandens šaltinio, vyrai stumia dviračius, nukrautus tuzinais maišų su anglimis, kuriuos vos už kelis dolerius parduos artimiausioje turgavietėje.
Viskas aplink laikina
Važiuojant šiuo keliu mašinoje nuolat daužomės galvomis į lubas, o šonais – vieni į kitus. Duobė veja duobę. Vairuotojams žodžio „nepravažiuojamas“ nėra. Vienoje išgraužoje, kur vakar dar buvo važiuota, šiandien vietos vyrai tiesia ką tik nukirstas šakas, taip „užtaisydami“ kelią. Laikinai. Ko gero šis žodis labiausia tinka kilusiam jausmui nusakyti. Jausmas, kad čia viskas aplink laikina. Labai laikina. Pravažiuojam dirbančius vyrus ir jau po akimirkos jų nematyti – paskęsta smėlio dulkėse už mūsų.
Vairuotojas kažką sumurma ir sustoja. Kažkas pastebi, kad iškišęs galvą pro langą jis šūkteli. Tik tada pastebiu, kad vorele, kaip žąsiukai, vienas paskui kitą bėga vaikai. Vyriausiam kokie penkeri metai. Kaži, kiek jie jau nuėjo šiandien? Noriai sulipa į mašiną, susėda, kas kur gali. Vienas įsitaiso man ant kelių. Kaip suprantu – berniukas. Mano pirmas tikras susidūrimas su vietos gyventoju. Smalsiai apžiūrinėjame vienas kitą. Paslapčiomis. Jaučiu, kaip maži pirštukai švelniai liečia mano „keistą“ odą. Didelės akys vogčiomis nužvelgia mano veidą. Nusišypsau. Tai, ką gaunu atgal, ilgam pavergs mano širdį. Ne ne, ne šypseną. Аtgal gaunu visą pasaulį, atsispindintį vieno Zambijos vaiko akyse. Be skausmo, kančios ar alkio jausmo. Tiesiog pasaulį. Didelį, apvalų ir gražų, kaip to vaiko akys. Žmogaus akys.
Pagalba, skatinanti sąmoningumą
Tąkart nesužinojau to berniuko vardo, kažin ar būčiau atsiminusi, jei ir būčiau paklaususi. Bet jo akių turbūt niekada neužmiršiu. Vienų iš keturiolikos milijonų akių.
Taip, keturiolika milijonų. Apytiksliai tiek gyventojų šiandien skaičiuoja Zambija. Šis skaičius nuolat kinta, nes statistika ir skaičiai čia liūdni. Kas penktas vaikas vis dar miršta nuo mūsų pasaulyje seniai išnykusių ligų. Prieglaudų namai pilni našlaičių – vidutinis žmogaus gyvenimo amžius čia 45 metai, tad daug vaikų anksti netenka abiejų tėvų. Pagrindinė priežastis AIDS, kuri pasiglemžia kas septintą gyventoją. Didžiausias kaltininkas – švietimo apie sveikatą trūkumas. Aišku ir vaistų, geriamo vandens, maisto stoka. Bet pirmiausia – žmonių sąmoningumo didinimas: kaip atpažinti sergantį vaiką, kaip gydyti, kur kreiptis ir kada išvis verta kreiptis bei prašyti pagalbos.
Būtent sąmoningumą ir siekiame skatinti jau antrus metus Lietuvoje vykdydami tarptautinę programą „Zambija EveryOne“. Tai darome Zambijos Bulaya ir aplinkinių kaimelių bendruomenėms suteikdami priemonių, leidžiančių vietos gyventojams patiems siekti geresnių gyvenimo sąlygų sau ir savo vaikams. Pavyzdžiui, gavę už lietuvių paaukotus pinigus nupirktą ožką ir ožį, ir sulaukę prieaugio, jie parduoda ožiuką, o pinigus panaudoja būtiniausioms reikmėms: gydymuisi, namo (jei taip galima vadinti jų lūšneles) remontui, vaikų mokslui. Be ožkų ir dviračių už 2011 m. lietuvių paaukotus 80 tūkst. litų „Gelbėkit vaikus“ Zambijoje taip pat nupirko ir Bulaya bei aplinkinių kaimelių gyventojams padovanojo daržininkystei reikalingų bei mokyklinių priemonių.
Aukoti Zambijos vaikams galite jau dabar, telefono numeriu 1419 skambindami arba rašydami trumpąją žinutę su žodžiu ZAMBIJA. Auka – 5 Lt.
Padėkime Zambijos vaikams nusišypsoti!
