Istorija pagrįsta tikrai faktais. 2011 pavasaris.
Gyventi studentui be LSP yra nelengva! Tuo galėjau įsitikinti ilgus pusantro mėnesio po gimtadieninės piniginės vagystės. Šaunusis Robinas vagių karalius turėjo nusivilti joje radęs tik kelis litus, na o man tai buvo ir gražiausios pasaulyje piniginės ir asmens dokumento ir super daug vizitinių ir kreditinių kortelių praradimas.
Ir ką gi per tuos pusantro mėnesio aš pastebėjau?
Pirmiausia, be LSP praktiškai visur moki dvigubai, pradedant viešuoju transportu, baigiant įvairiomis studentiškomis ir ne tik pramogomis. Be viso to, bandymo viską atgauti metu tavęs ima nemėgti SA, LSS, Swedbank, SEB ir kitos įstaigos. Pirmą mėnesio dalį kažkaip pravažinėjau su brolio studentišku nuolatiniu, bei pravargau mėgindama sužinoti, kaip gi man tą LSP atgauti.
Antrąją mėnesio dalį bandžiau sužinoti įmokos kodą ir procedūrą, nes kas kartą SA pateikdavo vis naujesnę ir įmantresnę informacijos versiją, vis sunkiau atsakinėjo į mano klausimus, kol galop parašiau piktą laišką LSP koordinatorei, kad negaunu informacijos, kurią turėčiau gauti. Ši žinoma, supyko supratusi, kad nevykdo savo darbo, ir per penkis laiškus kuomet mes bendravome vistiek nesugebėjo negauto mistinio laiško informacijos man persiųsti. Taigi vykdėme išvirkštinę įmokos procedūrą, todėl tai iššaukė dar daugiau nepaprastų nuotykių, kuriuos čia ir aptarsiu! Po to dar pasikeitė įmokos suma ir mokėjau dvigubai daugiau nei įprastai, nes nesikreipiau į policiją (neturėjau ką ten pasakyti)
Liūdna, bet čiuožykloje mokėjau pilną kainą, biliardo ir boulingo nežaidžiau, nes be LSP brangu, į kiną taip pat nėjau, kopijavimo paslaugomis, kurias buvau išsipirkusi nebesinaudojau, į koncertus bilietų su nuolaida taip pat negalėjau įsigyti, tarpmiestinių kelionių stengiausi vengti.
Nuo mėnesio vidurio nebevažinėjau su brolio nuolatiniu bilietu, nes pagavo, kad neturiu pažymėjimo ir, nusivedę į gėdingąjį ARGUS mikriuką, bandė išpešti iš manęs kyšį. Sakot, nu negi buvau buvo tokia kvaila, kad iš dekanato nepasiėmiau pažymos, kad studijuoju? Pasiėmiau! Tik... Niekam nereikėjo jos. Nuo to laiko kiekvieną dieną už autobuso bilietėlius sumokėdavau apie penkis-šešis litus, o esant reikalams ir dešimt! O prireikus pasiekti sostinę ištiko dar viena bėda. Įsivaizduokite: sumoki 2lt nuvažiuoti iki stoties, 21lt į vieną pusę, Vilniuje dar kažkiek transporto bilietėliais, 21lt atgal ir dar bilietėlis už 2lt namo. Studentiška šventė! Pliusai: mažiau išleidau saldumynams.
Kadangi vykdžiau atvirkštinę LSP pergaminimo procedūrą, kažkaip pavyko praleisti anketos pildymo etapą, tad kai pagaliau pažymėjimą pagamino, valio turėčiau sakyti aš, bet dėl užrašo Vilniaus Universitetas jį ir turėjau atsiimti Vilniuje! Siurprizas!Na, reakcija buvo „už ką gi man šitaip?" ir mintis, kad čia pokštauja kažkas, nes supratau, kad teks kažkam vėl rašyti laišką , nes na jau ne, nevažiuosiu aš pilna kaina į sostinę! LSS atstovė susinervino ir pažadėjo LSP man parsiųsti į Kauną.
Kadangi aptingau čia visą biurokratiją vardint, toliau laukia trumpoji pasakojimo versija. Nuėjau pasitikrinti į pasirinktą banką paklausti, ar išvis šita procedūra vyksta. Procedūra, žinoma, nevyko (jau nebesistebėjau), banko darbuotojai, administratoriai ir šiaip suinteresuotieji kažkodėl šita situacija labai susirūpino labai nuoširdžiai, kas mane labai nustebino, aišku, dar pasiūlė kreiptis į SA ir LSS, bet kai pasakiau, kad visi manęs ten nekenčia, jie suprato, ir nors persiuntimų nedaro, per tris dienas šį reikalą sutvarkė. Ir taip po pusantro mėnesio nuo vagystės aš pagaliau turiu savo aukso vertės kortelę!
