Šiandien džiaugiuosi pagaliau išspausdinęs ilgai lauktą interviu su Oskaru. Dar nesenai lankydamasis Tasmanijos saloje, netikėjau, kad ten galima atrasti gyvenančių lietuvių, o jau po mėnesio sužinojau, kad ten gyvena mano vaikystės draugas, kuris mokosi ir dėsto australiškame Universitete. Tikiu, jog šis interviu sušildys visus ir apkrės lengva kelionių karštine.
– Papasakok truputį apie save? Kiek metų? Kur gyveni?
Esu dvidešimt penkerių metų vaikinas vardu Oskaras. Esu pusiau latvis, pusiau lietuvis, gimęs Estijoje, o šiuo metu gyvenu Tasmanijos salos-valstijos (Australija) sostinėje Hobarte, tiksliau Sandy Bay priemiestyje, kuris driekiasi palei Derwent’o upės estuariją.
Turiu ritualą kiekvieną rytą gerti kavą savo namų terasoje, iš kurios atsiveria nepaprasto grožio gamta – iš vienos pusės eukaliptų giraitės ir kalnai, iš kitos pusės vandenynas. Kitas įdomus faktas apie Hobartą yra tai, kad tai toliausiai nuo Lietuvos nutolęs kraštas, kur galima mokytis lietuvių kalbos universitete.
– Kuo svajojai būti vaikystėje? Kaip norai keitėsi mokykloje? Kaip viskas pasikeitė pabaigus universitetą?
Kai buvau vaikas, kitaip nei klasės draugai, niekad nežinojau, kuo būsiu užaugęs. Todėl, kai mokytojai klausdavo kuo būsiu, visad pateikdavau kokį standartinį atsakymą, jau išgirstą klasėje. Žinojau tik vieną – daug keliausiu, mane labai traukė geografinės enciklopedijos ir kelionių žurnalai. Gal tam įtakos turėjo ir nuolatinės kelionės pas močiutę į Latviją, ar draugų lankymas Estijoje. Nors man išties niekada nei Latvija, nei Estija nebuvo užsienis, tai būdavo lyg Lietuvos tęsinys. Todėl kai žmonės klausdavo ar esu buvęs užsienyje nuolat atsakydavau neigiamai. Atsimenu, pirmoji ilgesnė kelionė buvo į Vokietiją ir Vengriją, tuomet dar buvau pradinėje mokykloje, o 2000-aisiais pirmą kartą sėdau į lėktuvą ir vykau atostogauti su seneliais į Tunisą. Turbūt tos pirmosios kelionės ir teigiami užplūdę jausmai ir formavo tą norą keliauti, nesėdėti vietoje.
Paskutinėse klasėse pradėjau daug galvoti apie tai, ką turėčiau studijuoti. Jaučiau tiek savo šeimos, tiek draugų, ir net visuomenės spaudimą. Ir tai nebuvo labai gerai, nes paprasčiausiai nežinojau, ką noriu studijuoti ir man atrodė kvaila, kad turiu apsispręsti čia ir dabar. Kai prisimenu, būčiau viską daręs visiškai kitaip. Daugybė mano užsieniečių draugų baigę mokyklą tiesiog keliavo, savanoriavo ar dirbo ir bandė susivokti, ko jie nori. Tuo tarpu Lietuvoje viskas grindžiama modeliu “mokykla-universitetas-darbas-šeima”. Mano nuomone, tai yra labai įdingas modelis, kuris neleidžia formuotis asmenybei ir tuo pačiu visuomenei. Atsiranda toks lyg uždaras ratas, iš kurio sunku iššokti. Nors išties, tai po truputį Lietuvoje keičiasi ir tai tik į gera.
Būdamas paskutinėje klasėje norėjau studijuoti žurnalistiką ar istoriją (dabar nestudijuočiau), bet kažkokiu būdu įstojau į vokiečių filologiją Vilniaus Universitete (ir dar nemokamai!!!). Tik įstojęs jau žinojau, kad tai ne man ir sugalvojau per pakartotinį stojimą tų pačių metų vasarą stoti į Turizmo vadybą Vilniaus Kolegijoje neakivaizdiniame skyriuje. Žinoma, įstojau, berods, pirmu ar antru numeriu. Taigi vienu metu studijavau dviejose mokymo įstaigose ir dar sugebėjau dėstyti latvių kalbą užsienio kalbų mokykloje. Aišku, tokio krūvio nepakėliau, nors Vilniaus Universitete ir susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, studijas mečiau po pusantrų metų. Dabar atrodytų kvaila, bet man tik reikėjo dingsties tai padaryti, nes Lietuvoje visiems viskas labai rūpi ir reikia paaiškinimų “kas, kur ir kodėl”. Ir ta dingstis atsirado visiškai netikėtai jaunimo mainuose Maltoje. Susipažinau su vienos jaunimo organizacijos Estijoje vadove, kuri pasiūlė važiuoti metams savanoriauti į Pilietinės Visuomenės Institutą (Civil Society Institute) Jerevane, Armėnijoje. Taip ir išvažiavau.
Tai buvo pirmas kartas, kuomet gyvenau ilgesnį laiką toli nuo namų. Pažinau bei įsiliejau ne tik armėniškąją kasdienybę, bet ir į darbo bei poilsio kultūras, čia aš sutikau pirmuosius tarptautinius draugus, su kuriais bendravimas nenutrūko iki šiol, kai kurie tapo geriausi draugai.
Mano svajonės pagaliau tapo realybe. Aš galėjau dirbti ir keliauti vienu metu. Būdamas Armėnijoje su draugais apkeliavau Iraną, Siriją, Jordaniją, Gruziją, rytinę Turkijos dalį. Ir tai davė man suprasti, kad darbo ofise nuo 9 iki 5 aš tikrai nenoriu dirbti. Vienas žmogus man yra pasakęs, kad atsargiau elgčiausi su “norais” ir “nenorais”, nes gyvenime visada bus dalykų, kuriuos turėsiu padaryti, nors ir nenorėsiu. Taip, išties, labai retais atvejais taip jau nutinka. Tačiau, man labai gaila savo draugų, kurie dirba darbus, užsidirba, bet realiai tų darbų “nenori”. Manau, tai labai būdinga, Lietuvai ir dėl to žmonės būna labai dažnai suirzę ir vėlgi tai kenkia pačiai visuomenei, nes jie yra jos dalis. Aš visuomet dariau, tai ką aš noriu, tai kas suteikia man malonumą bei laisvę. Taip, kartais reikėdavo luktelėti, bet visuomet rasdavau išeitį.
Nuskambės keistai, bet metai Armėnijoje mane išmokė žymiai daugiau nei pusantrų metų universitete ar kolegijoje. Tai ne tik kelių užsienio kalbų bei savęs tobulinimas, bet ir darbo kultūros, vadybos, politikos ir t.t. pažinimas. Po klajojimų po Armėniją ir aplinkines šalis, susiprotėjau, ką noriu daryti toliau. Todėl nusprendžiau studijuoti Europos studijų programą Pietų Danijos Universitete. Taip pradėjau krimsti mokslus apie Europos sąjungos istoriją, politiką, ekonomiką bei teisę. Savo patirtį įgytą Pietų Kaukaze, galėjau pritaikyti savo studijose, pagaliau studijavau ir supratau kodėl studijuoju.
– Kokia yra tavo darbo patirtis? Ir kaip ji keitėsi bėgant metams ?
Aš visuomet norėjau turėti savo pinigų bei būti nepriklausomas, dar būdamas mokykloje įsidarbinau vienoje firmoje, kuri organizuodavo įvairias degustacijas prekybos centruose. Ten daug smegenų nereikėjo – stovi išsišiepęs ir atkalęs keletą frazių ir duodi žmonėms ragauti kokių nors ten sriubų ar ledų. Būdamas studentu Lietuvoje dirbau keliose kelionių agentūrose. Studijuodamas Danijoje įsidarbinau gidu/kelionių vadovu didžiausioje Baltijos šalyse keliones organizuojančioje kompanijoje. Dirbdavau vasaros atostogų metu Turkijoje. Man šis darbas labai patiko ir labai gerbiu kelionių vadovus, nes tai tikrai nepaprastai daug psichologinės bei fizinės ištvermės reikalaujantis darbas. Būdamas studentu Danijoje taip pat aktyviai veikiau studentiškoje veikoje Sønderborg Student Foundation bei AIESEC.
Kaip atsidūrei Australijoje?
Į Australiją atvykau lėktuvu. Jei rimtai, tai Danijoje vienas semestras yra skirtas studijoms užsienyje, taip pagal universiteto mainų programą prieš keletą metų pirmą kartą atvykau į Australiją. Pusmetį studijavau Tasmanijos universitete bei keliavau po Australiją ir Naująją Zelandiją, užmezgiau naudingų kontaktų su dėstytojais bei studentais. Po pusmečio praleisto Australijoje ir Naujoje Zelandijoje, grįžau į Daniją pabaigti mokslus. Tuo metu ir vėl nežinojau, ko noriu ir turėjau keletą galimybių: toliau studijuoti Danijoje, vykti dirbti į vieną iš Europos Sąjungos institucijų Belgijoje ar pasiryžti visiškai avantiūrai ir grįžti atgal į Australiją. Pasvėręs visus už ir prieš, pasikonsultavę su tėvais bei draugais bei gavęs stipendiją padengti studijų išlaidas išvykau atgal į Australiją studijuoti doktorantūrą.
Taigi viskas labai susiję, jei nebūčiau metęs mokslų Lietuvoje ir išvykęs į Armėniją, nebūčiau studijavęs Danijoje ir turėjęs galimybę išvykti į Australiją.
Papasakok, ką šiuo metu veiki? Ką dirbi?
Šiuo metu esu doktorantas School of Management, Tasmanijos universitete. Taip pat dėstau pirmakursiams kursą “Introduction to Management”. Kad neatitrūkčiau nuo turizmo industrijos bei turėčiau vieną kitą atliekamą dolerį kišenėje, savaitgaliais dirbu neseniai duris atidariusiame penkių žvaigždučių “boutique” viešbutyje, registratūroje. Tad tenka daug bendrauti su australais, kuriems labai dažnai papasakoju apie Lietuvą. Kadangi australai yra gan daug keliaujanti tauta, tai būtinai patariu aplankyti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Toks susidomėjimas mane visuomet džiugina ir džiaugiuosi, kad bent tiek galiu prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo.
Ar patinka čia? Ar planuoji čia pasilikti?
Jei nepatiktų Australija, nebūčiau čia grįžęs. Tiesą pasakius, po kol kas visiškai jokių planų neturiu, nes mano studijos dar tęsis 3–4 metus. Tačiau, su lyg kiekviena diena vis labiau mąstau, kad liksiu Australijoje, juk reikia kažkada sustoti ir įleisti šaknis. Taip pat, karjeros prasme, protingiau būtų likti Australijoje. Australija nuostabi šalis, čia gera gyventi.
Daugelis manęs klausia ar kada nors grįšiu į Lietuvą. Nuolat vengiu šio klausimo, nes žinau, kad savo atsakymu daugelį nuliūdinsiu ar net įžeisiu. Save laikau Lietuvos patriotu, gerbiu šalies žmones, kalbą bei istoriją. Net ir būdamas užsienyje balsuoju kiekvienuose rinkimuose. Juk užaugau Lietuvoje! Stengiuosi neatitrūkti nuo Lietuvos aktualijų, internete vis pasižiūriu Panoramą, o mama atsiunčia žurnalą „Valstybė“.
Man gera grįžti į Lietuvą susitikti su šeima bei draugais. Tačiau bent jau šiuo metu tikrai negrįšiu gyventi į Lietuvą. Aš paprasčiausiai nemokėčiau Lietuvoje gyventi. Pažįstu labai daug nuostabių žmonių Lietuvoje, tačiau bendra masė yra labai slogi. Taip pat žmonės atrodo labai pikti, pavydūs bei susirūpinę ne savo, o kitų gyvenimais. Įprasta dėl to kaltinti valdžią, tačiau valdžią juk renka tie patys žmonės. Mano subjektyvia nuomone, lietuviams reiktų išmokti būti labiau savikritiškiems, o tik tada kritikuoti kitus, taip pat labiau pasitikėti vieniem kitais bei nebūti labai kategoriškiems. Manau, po truputį Lietuva keičiasi, tačiau daugelis tos kaitos paprasčiausiai nenori arba bijo bei prisidengia patriotiškumo, religijos ar tradicijų kaukėmis.
– Kokia yra tavo akimis Australija?
Australija yra įdomi šalis. Labai sunku atsakyti, kas yra Australija, tai tautų katilas. Čia gyvena labai daug įvairių tautų bei kultūrų. Ir sakyčiau, gana gerai sugyvena.
Australija labai išsivysčiusi, pasaulinės finansinės krizės praktiškai nepaliesta šalis, kurioje itin palanku vystyti verslą ir tiesiog užsidirbti ir padoriai gyventi. Nors sakoma, kad į Australiją yra gana sunku patekti. Bet tai įmanoma, jei labai nori ir esi protingas. Čia niekas tau nieko nepaduos tiesiog ant lėkštutės, turi pats eiti ir daryti bei suprasti, ką darai.
Australija – nepaprastos floros ir faunos šalis. Kai tik atsikrausčiau į Australiją, man tiesiog egzotika buvo matyti aplink skraidančias papūgas, baisiai klykiančias kakadu ar aplink namą vakarais šokinėjančias mažąsias kengūras - wallaby.
– Kokie žmonės?
Australai, žinoma, yra paveikti britiškos kultūros, tačiau tuo pačiu visiškai paprasti ir atsipalaidavę. Pavyzdžiui prabangiame restorane australas nesivargins gerti alų iš bokalo, gers tiesiai iš buteliuko. Australai yra gana tolerantiški ir supratingi. Tačiau pastaruoju metu jie vis nuskamba rasizmo skandaluose, ir tai garbės jiems tikrai neprideda. Australai labai draugiški, geranoriški ir paslaugūs. Mano sutikti australai labai dažnai yra žingeidūs, daug keliavę bei gan išsilavinę, tik keletas sutiktųjų nežinojo, kur yra Lietuva, Latvija ar Estija.
Ar svajoji ? Kokia svajonė paskutiniu metu neduoda tau ramybės ?
Svajoju ir daug. Bet mano visos svajonės susijusios su keliavimu. Aplankiau praktiškai visas Europos valstybes, tačiau nesu buvęs Islandijoje bei Grenlandijoje, labai noriu ten nuvykti, juoba turiu gerų studijų draugų islandų. Taip pat svajoju nuvykt į Vanuatu, Fidži ir Antarktidą. Vanuatu ir Fidžis nusimato per šias žiemos atostogas birželį prieš pat keliones į Lietuvą, tuo tarpu Antarktidai reikia dar taupyt!
Jeigu norėtumėte Oskarui užduoti daugiau klausimų rašykite arturas@svajoniuaustralija.lt
