Teisingas vertimas: violetinė ar purpurinė spalva?

Anot mokslininkų, žmogaus akis geba atskirti daugiau nei 1,5 milijono spalvų ir jų atspalvių. Moterys pasižymi didesniu jautrumu spalvoms nei vyrai, o vaikai ir jaunuoliai iki 25 metų skiria daugiau spalvų nei vyresnio amžiaus žmonės. Nors ši statistika ir įspūdinga, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog skirtingos tautos spalvas, kaip ir be jokios abejonės daugybę kitų dalykų, gali suvokti skirtingai. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, žinome vos kelis žalios spalvos atspalvius, tuo tarpu pietų Afrikoje gyvenantys zulusai įvardina net 39 žalios spalvos pavadinimus. Purpurinė ar violetinė? Kol neseniai logotipo spalvą pakeitusios mobiliojo ryšio bendrovės „Omintel“ atstovai kalbininkams bando įrodyti savo tiesą, jog purpurinė ir violetinė spalvos – tai vienas ir tas pats, galvas su tuo nesutikdami purto ne tik lituanistai, dizaineriai ar dailininkai, bet ir vertėjai. Vertimo ir lokalizavimo (teksto pritaikymo konkrečiai kalbinei terpei) paslaugas teikiančios bei kalbinių technologijų plėtojimu užsiimančios bendrovės „Tilde IT“ direktoriaus Vaclovo Pranskūno teigimu, šiuo atveju buvo padaryta klasikinė lokalizavimo klaida. „Purple“ anglų ir lietuvių kalbose reiškia dvi skirtingas spalvas. Purpurinis lietuviškai yra tamsiai raudonas, vyšninis. Anglų kalboje – violetinis. Net mokiniai mokyklose mokomi, kad „purple“ yra ne purpurinė. Todėl šią spalvą iš tiesų reikia ne versti pažodžiui, o lokalizuoti pagal mūsų, lietuvių tautos, supratimą. Lietuviai įmonės „Omnitel“ logotipo spalvą mato kaip violetinę. Nesvarbu, tamsesnė ji ar šviesesnė, bet tikrai ne purpurinė. Turime daugybę pavyzdžių literatūros kūriniuose: dažnas posakis „purpurinis kraujas“ tikrai nereiškia violetinio kraujo: „sumedžiotų žvėrių purpurinis kraujas“, „purpuro spalva – kraujo, prisikėlimo ir šventumo ženklas“ ir panašiai. „Omnitel“ atstovai nuėjo lengviausiu keliu – pasinaudojo pažodiniu vertimu. Gal nesusimąstė, gal nežinojo, o gal tiesiog pats žodis „purpurinis“ jiems skambėjo kur kas patraukliau ir iškilmingiau. Gal kaip tik tai juos ir suviliojo?“, – svarstė V. Pranskūnas. Jo teigimu, mobiliojo ryšio paslaugas teikiančiai bendrovei teisingo spalvos pavadinimo paieškos tikrai nebūtų atėmusios daug laiko. Tereikėjo pasikonsultuoti su bet kuria kvalifikuota vertimo bei lokalizavimo paslaugas teikiančia įmone. Anot V.Pranskūno, jei tekstas yra ne lokalizuojamas, o tiesiog verčiamas, didelė tikimybė, kad informacija nepadarys reikiamo poveikio auditorijai, nepasieks klausytojų taip, kaip buvo sumanyta. Tai ypač aktualu pritaikant tarptautines reklamas vietinei rinkai, publikuojant straipsnius. Kitais atvejais, pavyzdžiui, lokalizuojant vaistų vartojimo instrukcijas, būtina naudoti vietinius matavimo vienetus. To nepadarius ar išvertus netinkamai, galimos ir žymiai rimtesnės pasekmės, tarkime, vaistų perdozavimas. Bendrovei „Omnitel“ neteisingai įvardijus spalvą, tam tikra auditorijos dalis, ypač jaunimas, kuris dar neturi tvirtos savo nuomonės ar gyvenimiškos patirties, jau nebežinos, kas iš tiesų yra purpurinė spalva. Juk buvo iškraipytas nuo seno mūsų tautos savimonėje nusistovėjęs spalvos pavadinimas. Labai sunku nusakyti ribą, kada tekstą iš užsienio kalbos pakanka išversti ir jame esančią informaciją kiekviena tauta supras teisingai, o kada tekstą būtina lokalizuoti. „Viską lemia teksto pobūdis, kalba iš kurios verčiama, taip pat vertėjo profesionalumas. Yra tekstų, kurių nereikia labai lokalizuoti. Tarkime, šaldytuvo naudojimo instrukcijai pakanka paprasto, kone pažodinio vertimo, nes šiuo prietaisu vienodai naudojasi tiek lietuviai, tiek estai, amerikiečiai ar kitos tautos. Visai kitokia situacija yra su reklaminiais tekstais – jų vertimams taikomi visai kitokie reikalavimai. Tai jau aukščiausiojo lygio lokalizavimas, kai tekstas yra ne tik lokalizuojamas pagal vietos žmonių kultūrą, mentalitetą, supratimą, o netgi perkuriamas iš naujo (šis procesas yra įvardinamas specialiu terminu – angl. transcreation). Labai svarbu, kad su reklamine informacija dirbantis vertėjas puikiai išmanytų abi kalbas – iš kurios ir į kurią verčia. Jis taip pat turėtų būti išprusęs, patyręs, gebėti į kalbą žiūrėti laisvai, mokėti interpretuoti, skaityti, kas pasakyta tarp eilučių. Tik tokiu atveju vertimas bus atliktas kokybiškai, ne aklai, pažodžiui“, – tvirtino V. Pranskūnas