Įdomu, kokius pirmuosius žodžius išgirsta tik gimęs šunelis? Aš išgirdau: „Gal užkasam juos?“
Mano vardas Juma, dabar man beveik 2 mėnesiai. Į pasaulį garsiai įžengėme penkiese: aš ir mano sesutės su broliukais. Kai gimiau iš karto šypsojausi, nes buvau ne viena, o aplinkui viskas atrodė taip marga ir gražu, tik tos dvi piktos akys nuolat žvelgiančios iš viršaus... Kažkodėl jos vienintelės ant manęs pyko. Tuo tarpu kai mamytė man laižė šonus, kažkur kambario gale dūsavo žmogus, o tik mane pamatęs pradėdavo purtyti galvą lyg būčiau netikra.
Visą laiką stengiausi būti gera. Nežinodama, kas būtent yra gerai, turėjau išbandyti viską: garsiai lojau, bandžiau graužt viską, ką radau ant žemės, bandžiau ir nebegraužti, tyliai miegojau prie mamos ir atskirai, mokiausi šokti, dainuoti ir saugoti! Bet ką bedaryčiau, dvi piktos akys vis taip pat piktai tebežiūrėjo į mane.
Vieną dieną neapsikenčiau ir pravirkau. Mamytė pribėgus pradėjo klausti, kas nutiko, ar tik man nesuskaudo pilvuko. Ne, man pilvuko neskaudėjo... Man skaudėjo širdelę. Užverčiau mamytę daugybe klausimų! Ką aš blogo padariau? O gal aš negraži? O gal visi šuniukai, kurie gimsta iš karto būna dėl kažko prasikaltę? O gal gimiau tiesiog ne tuo metų laiku? O gal nebuvau laukiama vien todėl, kad neturiu tokio svarbaus žmonėms dalyko- veislės? Kodėl kažkas vos tik leidęs man atsimerkti norėjo grąžinti ten iš kur atėjau? Tai argi gyvybė yra stebuklas? Stebuklas, kurio niekas nelaukia ir nenori...?
Mano protinga mamytė mane puikiai suprato, nuramino ir sudrausmino, kad daugiau nekelčiau vėjų dėl niekų! Mane norėjo užkasti, bet neužkasė. Tos dvi piktos akys, man neleido pajusti stebuklo, bet suteikė šansą kažkada užaugti ir galbūt atrasti stebuklą pačiai: pamatyti, kad nelaukiamas šuniukas, gali tapti laukiamu. Jau dabar aš pradedu tuo patikėti.
Esu jautrios sielos šunytė, todėl daugiau negalėjau tverti nei akimirkos namuose, kuriuose buvau netyčia, todėl atsidūriau pas „SOS-gyvūnų“ savanorę Godą, kuri man pažadėjo padėti atrasti stebuklų šalį – namučius, kuriuose man šypsosis, ir šeimininkus, kuriems galėsiu būti pati geriausia! Man sakė, kad artėja pati gražiausia šventė – Kalėdos, prieš kurias reikia labai susikaupti, būti gerai ir iš visos širdies kažko trokšti, tada tas noras būtinai išsipildys. Aš jau turiu didžiausią norą, kurį turbūt nesunku atspėti. Bet dabar galvoju jei šis noras dar spėtų išsipildyti prieš Kalėdas, sugalvočiau antrą didžiausią norą…! Per televizorių mačiau labai gražų raudoną antkakliuką....
Galbūt tu dabar perskaitei mano paprastą istoriją ir atpažinai mane – savo būsimą geriausią draugę Jumą. Aš būsiu vidutinio ūgio, esu (labai protingos veislės) laikos mišrūnė. Laikos – šiauriniai šunys, todėl ir aš, jei tik panorėtum, paaugus galėčiau gyventi lauke (žinoma su šilta būdele) ir saugoti mūsų namus. Jei nori, galim gyventi ir bute, kad tik Tu, mielas šeimininke, mane mylėtum. Ir pažadu išmokti atlikti reikalus tik lauke!
Kartu su globėja nekantriai laukiame Tavo skambučio! Skambinti Astai (Godos mamai) 8 614 69186 arba Godai 8 609 72655.
