Vilniaus Santuokų rūmų parke pastebėtas medis, ant kurio kasdien priauga vis daugiau batų. Neseniai ant medžio pakabinta ir lentelė su užrašu „Batų medis. Čia palaidotiems šviesuoliams atminti“. Pasirodo, tai studentų bandymas sukurti paminklą Santuokų rūmų parko teritorijoje palaidotiems šviesuoliams.
Spaustuvininkas Teofilis Kristijonas Gliuksbergas, filologas Benjaminas Haušteinas, dailininkas Juzefas Marševskis, gydytojas Adomas Ferdinandas Adamovičius, Lietuvos floros tyrinėtojas Johanas Frydrichas Volfgangas, medicinos profesorius Boleslovas Kederis.
Tai tik kelios pavardės Lietuvos šviesuolių, amžinąjį poilsį atradusių Santuokų rūmų parke. Parkas, kuriame bučiuojasi sutuoktiniai, žaidžia vaikai ir laksto šunys – tai senosios Vilniaus evangelikų kapinės. Dalis jų buvo sugriauta statant Profsąjungų rūmus, o galutinai sunaikintos iki pastatant Santuokų rūmus. Dabar ženklų, liudijančių turtingą šios vietos praeitį, beveik nebėra likę.
Kviečiame sukurti paminklą tiems, kurių amžinojo poilsio vietą trypiame. Atsineškime kiekvienas po batų porą ir pakabinkime ją ant medžio – prisiminkime tuos, kurie išėjo, tačiau paliko pėdsaką mūsų kultūroje.
„Todėl kviečiame sukurti paminklą tiems, kurių amžinojo poilsio vietą trypiame. Atsineškime kiekvienas po batų porą ir pakabinkime ją ant medžio – prisiminkime tuos, kurie išėjo, tačiau paliko pėdsaką mūsų kultūroje. Be to, legenda byloja, kad mirusiojo dvasia, sugrįžusi ir radusi ant medžio kabančius batus, vaikšto arčiau dangaus nei žemės“, – rašoma socialinio tinklo „Facebook“ profilyje „Batų medis. Sukurkime paminklą pamirštiems Lietuvos šviesuoliams“.
Pusantro šimto metų veikusios kapinės
1806 metais žemės sklypą, kuriame dabar įsikūręs Santuokų rūmų parkas, kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Laidoti šiose kapinėse pradėta 1809 metais. Iš pradžių kapinės buvo skirtos tik evangelikams liuteronams, o nuo 1830 metų – ir evangelikams reformatams (kalvinistams). 1819 metais kapinės buvo aptvertos aukšta mūro tvora, įrengti geležiniai vartai, o abipus jų pastatyti nedideli namukai, kuriuose gyveno duobkasiai, iš rinkliavų išlaikomi elgetos ir invalidai.
Kapinių centre priešais vartus buvo pastatyta architekto Karolio Šildhauzo suprojektuota koplyčia. Kapinėse buvo daug šeimyninių koplyčių–mauzoliejų. Iki šiol išlikusi Niškovskių koplyčia–mauzoliejus. Kapinės buvo jaukios, tvarkingos, gausiai apželdintos. Kadangi evangelikų bendruomenės Vilniuje nebuvo gausios, laidojimai nebuvo tankūs – teritorija priminė parką. Tarp daugelio kuklių tipinių laidojimo laikotarpiui antkapinių paminklų būta ir prabangių, monumentalių paminklų, obeliskų. Kapinėse laidoti įvairių tautybių žmonės, šaltiniuose užfiksuoti antkapinių paminklų įrašai lotynų, lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų ir baltarusių kalbomis. Kapinės uždarytos 1958 metais, likviduojant kapinių dalį, kurioje turėjo būti statomi Profsąjungos kultūros rūmai.
1962 m. nuspręsta visiškai likviduoti Evangelikų kapines, jas paverčiant parku. Vilniaus visuomenė ir inteligentija rinko parašus dėl kapinių išsaugojimo. Vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje buvo sudaryta komisija, turėjusi išaiškinti žymių kultūros ir meno veikėjų kapus. Tik nedaugelio asmenų antkapiniai paminklai 1962 m. buvo perkelti į kitas (Rasų, stačiatikių Liepkalnyje, Saltoniškių Vilniuje ar Petrašiūnų Kaune) kapines.
1972 ir 1973 metų sandūroje, prieš pradedant statyti Santuokų rūmus, sunaikinti dar išlikusios kapinių pietinės dalies kapai ir antkapiai. Nugriauta K. Šildhauzo koplyčia–mauzoliejus. Išliko F. Niškovskio koplyčia–mauzoliejus ir kapinių rytinės tvoros fragmentas.
„Prisimindami tuos, kurių amžinojo poilsio vietą trypiame, kviečiame palikti jų pėdsaką čia – batų medį. Legenda byloja, kad siela, sugrįžusi į žemę ir radusi aukštai kabančius batus, vaikšto arčiau dangaus nei žemės“, – rašoma socialiniame tinkle.
