Krepšinio rungtynės. Viena paauglių komanda prieš kitą. Pasigirsta švilpukas. Keturiolikmetis Saulius Račys skelbia rungtynių pradžią.
Dabar jaunajam arbitrui – dvidešimt devyneri. Kandidatas į FIBA teisėjų gretas savo kelią pradėjo nuo svajonės tapti profesionaliu žaidėju. Po pokalbio su pažįstamu teisėju, Sauliaus galvoje atsirado nauja alternatyva, o neseniai įkurta Raimundo Barausko teisėjų mokykla galutinai pastūmėjo prie teisėjavimo.
„Mūsų buvo virš 40, o dabar, po 15 metų tik kokie 6 yra likę aktyviais teisėjais. Bent pora dar mokykloje pasitraukė, supratę, kad kęsti spaudimą ir keiksmus iš žiūrovų – ne jiems“, – sako S. Račys.
Arbitras teigia, kad teisėjavimui reikia ne tik puikiai išmanyti žaidimą, bet be talento irgi nieko nebus. Tačiau svarbiausia – kuo daugiau dirbti. „Nesvarbu, vaikai ar suagusieji, vyrai ar moterys, aikštelėje visko gali nutikti. Varžybos, kurios iš pirmo – žvilgsnio atrodo paprastos, dažniausiai būna labai kaip tik labai sudėtingos.“ Didelis darbo krūvis ugdo ir psichologiškai – ir jaudulys trunka tik iki pirmo švilpuko, ir išmoksti nesureikšminti gerbėjų įžeidimų. „Girdi, kad rėkia, tačiau nepriimi to asmeniškai“, – teigia vyras.
Sauliaus Račio istorijoje esti dar vienas vingis – pabaigęs mokyklą jaunuolis išvyko gyventi į Švediją. „Pats nežinau, ko ten važiavau. Mano visa šeima jau buvo ten. Nusprendžiau nelikti čia vienas.“ Tai nebuvo išsižadėjimas svajonės dėl abstrakčiai geresnio gyvenimo. Viskas buvo suderinta buvusiu FIBA teisėju Romualdu Brazausku, kuris kontaktavo su Švedijos teisėjų asociacija. Ir tik tada, kai žinojo, kad bus priimtas į arbitrų gretas, lietuvis nusipirko bilietus į Stokholmą.
Sauliui, tik atvykus į Švediją, vėl teko grįžti prie teisėjavimo vaikams ir jaunimui, praleido 2 – 3 mėnesius miesto lygoje ir tada buvo priimtas į ELITE teisėjų grupę, kurioje esantys arbitrai teisėjauja aukščiausioms lygoms. Pirmais metais dirbo su II pagal stiprumą lyga (kaip lietuviškoji NKL). Po to vos dvidešimt trejų metų jaunuoliui atsivėrė durys ir į aukščiausiąją lygą.
Žinoma, Švedija – ne krepšinio šalis, taigi aikštelėje ir aistros ne tokios verda kaip Lietuvoj. Komentarų sulaukia ir ten, tik jie kur kas švelnesni. „Čia gerbiamas varžovas, teisėjas. Tiesa, aršūs gerbėjai gali užrėkti, kad tu kvailys. Lietuviai su žodžiais nesismulkina.“ Vyras pabrėžia, kad Švedijoje kur kas didesnės aistros verda dėl ledo ritulio, net rimčiau nei Lietuvoj krepšinis. „Būna net riaušių.“- prasitaria.
Tačiau teisėjauti Švedijoje ar Lietuvoje, nėra didelio skirtumo. Svarbiausia – pats žaidimas. „Juk teisėjams himno nieks negroja.“ Didesnę reikšmę tai įgaus sausio 31 dieną, kada Stambule ginsis FIBA kategoriją.
Kaip tapti kandidatu į FIBA teisėjus? „Kiekvienoje šalyje atrenkami kandidatai tarp 25 – 35 metų amžiaus. Kandidatams skiriama dėmesio, jie gauna daugiau ir svarbesnių varžybų. Kai ateina laikas siųsti gintis kategorijos, nusprendžiama, kuriam iš kandidatų atėjo eilė.“ S. Račys šiemet buvo išrinktas iš trijų verčiausių vykti į Turkiją. Dešimties dienų turnyre bus tikrinamos anglų kalbos žinios, fizinė parengtis, rodyti teisėjavimo įgūdžius. „Atvažiavai, parodei, kad moki, gavai licenciją“, paprastai kalba teisėjas. Taigi S. Račys nebus konkurentais su gerai pažįstamu teisėju, Lietuvos atstovu iš Panevėžio. Reikia tikėtis, kad vasario 10 dieną mūsų šalis turės 2 FIBA arbitrus. Ir nesvarbu, kad vienas jų priklausys Švedijai. „Mano šalis visada bus Lietuva, tik dabar esu ten, kur geriau“, – pripažįsta Saulius Račys.
Ingrida Norkutė
