Lietuva - Makedonija. Ketvirtfinalis. Dar likus valandai iki rungtynių Kauno senamiestyje net sužiburiu nerastumėte vietos atsisėsti keturiems žmoniems, kurie nusiteikę palaikyti Lietuvos rinktinę.
Kavinės sausakimšos, Rotušės aikštė perpildyta, o Daugirdo amfiteatras lūžta nuo jaunimo, kuris aktyviai palaikė Lietuvos rinktinę. Tačiau pradėkime nuo pradžių.
Dar valandai prieš rungtynes pradedame žygį link savo tikslo - Rotušės aikštės. Lietingas oras beveik visiškai ištuštino Laisvės alėją, o žmonių rasti galima tik kavinėse, kurios transliuoja rungtynes.
Tačiau perėjus požemine perėja iš Laisvės alėjos į Rotušę vaizdas pasikeičia tarsi diena ir naktis. Daugybė žmonių, kurie likus 5 minutėms iki rungtynių pradžios gieda Lietuvos himną. Lietuvos šalikai, marškinėliai, įvairi sirgaliaus atributika. Susidaro vaizdas, jog Lietuva žaidžia Kauno Senamiestyje.
Tikslas pasiektas. Kelios minutės iki rungtynių ir mes jau Rotušės aikštėje. Auditorija - vyresnio amžiau žmonės. Tai verta paminėti vien dėlto, jog sekančioje mūsų stotelėje vaizdas tapo visiškai kitoks.
Rotušės aikštė sausakimša, vietų atsisėsti - nėra. Taigi, nusprendžiame keliauti į Daugirdo amfiteatrą. Auditorija - jaunimas. Čia taip pat vietų itin mažai, tačiau įsitaisę ant amfiteatro laiptų sėkmingai palaikėme Lietuvos rinktinę iki pat paskutinių...
Taip, iki pat paskutinių minučių, kuomet VISA LIETUVA pralaimėjo. Pralaimėjo, nes galbūt trūko tikėjimo? Galbūt nepasisekė? Sunku kažką apkaltinti dėl šio pralaimėjimo, tačiau džiaugsmo šūkius per keletą akimirkų teko keisti į nusiminimo kartėlį, kuris išliko iki šios minutės.
Lukas Snarskis
