Rugsėjo 2 d. atvykus į Kauno oro uostą, mus su sūnumi kažkiek kamavo nerimas, ar dėl oro sąlygų pakils lėktuvas. Turėjome išskristi su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine į Slovėniją stebėti Europos vyrų krepšinio čempionato pirmojo etapo. Su nerimu ir jauduliu laukėme susitikimo su rinktine! Kai pagaliau jie pradėjo lipti į lėktuvą, nuskambėjo tik kažkieno tylus „Už Lietuvą“, ir viskas... Krepšininkai tyliai susėdo į savo vietas ir susiruošė miegoti. Tik Broliai buvo labai gerai nusiteikę, pasisveikino su visais, pasikalbėjo. Tada pagalvojau: „Ar tai ir viskas? Ar tokios sirgalių aistros? Ar tai ir yra skrydis su rinktine?..“
Sugedęs lėktuvo variklis suartino su rinktine
Ir tada paskelbė apie sugedusį lėktuvo variklį. Rinktinė išlipo pirma, taip pat tyliai kaip įlipo, tik Valančiūnas su Motiejūnu užsibuvo. Tada stiuardesė pranešė, kad turi išlipti visi žaidėjai ir važiuoti vienu autobusu, tik tada išleis likusius keleivius. Į tai Valančiūnas atsakė: „Viskas tvarkoj, mes važiuosime žmonių autobusu“. Tada po truputį ir prasidėjo linksmybės ir aiškinimasis juokais, jei mūsų autobusas yra žmonių, tai kokiu jie atvažiavo. Tada apie 2 valandas praleidome oro uoste kartu su rinktine belaukdami kito lėktuvo. Tuo metu visi turėjo progą pabendrauti su rinktine, nusifotografuoti, surinkti autografų. Šiaip krepšininkai, kad ir buvo susirūpinę dėl skrydžio, su sirgaliais buvo draugiški ir geranoriški.
Atvykome į Slovėniją naktį, nelabai ką matėme, tik prabudus ryte ir pažiūrėjus pro langą buvo sunku patikėti, kad tai realybė. Mes apsistojome nuostabaus grožio Bledo miestelyje, tad pirmasis vaizdas buvo – smaragdinis ežeras, pilis oloje, bažnyčia mažoje salelėje ežero viduryje.
Jau pirmą rytą išėjome pasivaikščioti po miestelį ir iškart nustebino, kad lietuvių yra visur! Beveik visi net ir ne rungtynių metu turėjo kokios lietuviškos atributikos, dar nesusipažinę iš karto sveikindavosi, dalindavo įvairius patarimus apie lankytinas vietas, dalinosi įspūdžiais apie kelionę. Iki pirmųjų rungtynių turėjome beveik 2 dienas, tad jas praleidome šitame pasakiško grožio miestelyje ir leidomės į ekskursijas.
Bendra aistra – krepšinis
O miestelis vis prisipildydavo lietuviško šurmulio ir dainų, nes atvykdavo vis naujų sirgalių. Atvykę iškabindavo trispalves balkonuose, ant mašinų ir t. t. Likus pusdieniui iki rungtynių gatves užplūdo labai spalvingai ir linksmai pasipuošę mūsų sirgaliai. Su nelabai pasipuošusiais dalinosi atributika, vieni kitų klausinėjo apie nuvažiavimą iki arenos (mat atstumas buvo apie 25 km). Vieni buvo užsisakę autobusus, kiti „tranzavo“, kas galėjo – geranoriškai pasiūlydavo pavežėti. Jau tada apėmė labai geras jausmas, kad vieni kitų nepažįstantys žmonės tokie draugiški, geranoriški, linksmi, nes visus sieja bendra aistra – krepšinis!
Atvykus prie arenos, didžioji dauguma patraukė į „Bowling Bar“, kurį reklamavo kaip pristatantį Lietuvą. O ten... Minios sirgalių, lietuviškos dainos, alus ir rungtynių laukimas. Krepšinio aistruoliai iš Kauno net buvo sugalvoję, kad slovėnai turi čempionato simbolį Lipko, o jie atsivežė savo lietuviškąjį Ąžuolą – vidutinio amžiaus nediduką vyruką su krepšininko šortais iki ausų, vyžom ir ąžuolo vainiku ant galvos. Jis buvo puikus sirgalių talismanas!
Rungtynių užkulisiai
Pirmosios rungtynės su serbais buvo įtemptos ir baigėsi pralaimėjimu. Tačiau, tai buvo tik čempionato pradžia, tad nebuvo didelio liūdesio. O sirgaliai... Sėklos kompanija užėmė nuostabią poziciją tribūnose, iš visur matomą, tad visiems dirigavo: kada ploti, kada šaukti, taip kad visa salė ošė ir veikė kaip vienas suderintas orkestras! Tas jausmas buvo nepakartojamas! Net jei krepšininkams ir nesisekdavo, sirgaliai visuomet juos palaikė, tik tais liūdnais momentais gal kažkiek tyliau, o krepšininkai tuo tarpu visada jiems padėkodavo. Tiesa, jau sugrįžusi perskaičiau žiniasklaidoje, kad viename interviu Prancūzijos treneris sakė, jog Lietuvos rinktinė, ko gero, turi geriausius sirgalius pasaulyje! Tikrai taip ir atrodė – mūsų Slovėnijoje buvo labai daug.
Psichologiškai lengviausios rungtynės buvo su latviais, nes jų sirgalių beveik nebuvo, o arenoje atrodė, kad krepšininkai išėjo pažaisti savo kieme. Kitą dieną po šių rungtynių įvyko susitikimas su rinktine, kuris buvo suorganizuotas vietoje neįvykusio skrydžio su rinktine! Krepšininkai – geros nuotaikos, pakylėti, sirgaliai tokie patys. Nors tai ir buvo trumpas, bet labai smagus pasimatymas 1-ojo etapo viduryje, kuriame buvo daug juoko, palinkėjimų, autografų ir nuotraukų.
Po kelių rungtynių tarp sirgalių greitai pasklido žinia, kad apsauga nelabai griežta, tad galima patekti į tribūną pas Sėklą. Taigi, pildant mano sūnaus svajonę, mes ten irgi patekome per rungtynes su Juodkalnija. Prisilietėme ir prie tų žymių būgnų, ir jų milžiniškų trispalvių – jausmas buvo nuostabus. O skirtumo tarp sirgalių tikrai nebuvo jokio: ar seni, ar nauji. Euforija po pergalių su Makedonija ir Juodkalnija buvo nežmoniška, ypač po pergalių tęsėsi visos linksmybės „Lietuviškame bare“, kur buvo ir daugybė Lietuvoje žinomų žmonių, politikų, tai ir tuo metu jautėsi tokia visus vienijanti jėga, kur visi sirgaliai buvo lygūs, kur nebuvo jokių titulų, pareigų ar socialinės padėties skirtumų – visi buvo vieningi ir tiesiog sirgaliai.
Tiesa, priešininkų sirgaliai buvo gana skirtingi lietuvių atžvilgiu: makedonai geranoriški, „plėšdavo“ dainas su lietuviais, skambėdavo viena lietuviška daina, kita makedoniška, o juodkalniečiai vis stengėsi perrėkti lietuvius. Ką jau kalbėti apie bosnius. Jie buvo patys garsiausi ir agresyviausi sirgaliai. O per rungtynes didžioji jų dalis sėdėjo vienoje tribūnoje ir juos buvo apsupusi apsauga. Žaidimas lietuviams ne itin sekėsi ir kelios minutės iki rungtynių pabaigos buvo tikrai baisios. Taškų skirtumas didžiulis, krepšininkams tiesiog gali tekti važiuoti namo. Tačiau paskutinėmis akimirkomis skirtumą sumažino ir... pralaimėjo. Tačiau, visiems, aišku, šitas pralaimėjimas prilygo laimėjimui, nes jis buvo bilietas į kitą etapą!
Krepšinio dvasia visada širdyje
Išvažiuoti iš Slovėnijos buvo labai gaila... Grįžę vis dar su bendrakeleiviais prieš ir po varžybų susirašome, susiskambiname, nes kiekvienas mūsų palikome ten dalelę savęs. Man ir mano sūnui tai buvo pirma kelionė į krepšinio čempionatą ir vykome ten tik todėl, kad laimėjome kelionę konkurse, tačiau visiškai nesitikėjome patirti to, ką patyrėme. Dabar pas mus laikas skaičiuojamas iki čempionato ir po jo.
Žiūrėjome krepšininkų sutiktuves, dabar žiūrime krepšininkų kovas LKL ir supratome, kad į krepšininkus žiūrime jau visai kitomis akimis, beveik kaip į šeimos narius. Taip, kad užtikrintai galiu pasakyti, kad ši kelionė mums visiems vykusiems buvo be galo svarbi: tai nebuvo paprasta kelionė, tai buvo išskirtinė kelionė su išskirtiniais įspūdžiais, kur visi kalbėjo viena – krepšinio kalba.
