Prieš kelias dienas kaip tik su draugu kalbėjau apie Javtoko traumą. Sakiau, viskas bus gerai, jei Turkijoj su dviem nurautom čiurnom pažaidė, tai čia su viena ir dar turint laiko bus gerai viskas. Sakiau, kad grįžęs antradienį tiesiai iš oro uosto važiavo į klinikas žiūrėt kojų, tai jei kas būtų buvę blogai, jau būtume visi žinoję.
O pasirodo viskas yra visai kitaip. Javtoko trauma nėra tokia silpna – stresinis pėdos lūžis, keli mėnesiai reabilitacijos ir viso gero, Olimpiada. Kapitoną keičia iš už jūsų marių grįžtantis į rinktinę Antanas Kavaliauskas. Nedaug ką džiuginanti perspektyva. Ir staiga ta euforija daugelį, apėmusi po išėjimo į Olimpiadą, tampa dideliu galvos skausmu.
Krepšinio šalis skelbia pavojų. Taip kaip mes dabar žaisim? Taip, Robertas nėra kertinis akmuo puolant varžovų krepšį. Taip, jis nebedalina varžovams stogų ir nebekrauna visiem per galvas kaip tai darydavo prieš 5-7 metus. Bet kaip jau rašiau anksčiau, be Roberto turim tik kol kas žaloką (atleiskit, Ryto fanai, dėl spalvos) lengvą ir nepatyrusį Džonį. Turbūt tik koks 1 iš 10 sutiktų, kad Valančiūnas taptų pagrindiniu rinktinės centru.
Taip, Javtoko geriausi laikai jau kažkur toli. Žalgirio gerbėjai šį sezoną su skausmu žiūrėjo, kaip Robertas po krepšiu darydavo papildomą žingsnį ir taip „palaukdavo“ varžovų centrų. Taip pat daug kartų visi matėm kaip Roberto delnai vos vos, bet nepagaudavo to nelemto kamuolio. Internetas tiesiog lūžo nuo medinių palyginimų ir kritikos. Vis tik nuo meilės iki neapykanstos vienas žingsnis. Ir atvirkščiai.
Staiga kapitonas gauna traumą ir visi greitai persiorientuoja bei supranta, kad be to bičo storu balsu, kuris nebededa tiek kiek visi norėtume, mes neturime daug šansų Londone. Visi staiga pamiršta išsakytą kritiką, o kas penktas galėtų būti Javtoko pėdos donoru, jei tik tai padėtų laimėt bronzą.
Tada būtų galima užsikišti už mašinos lango Lietuvos vėliavėlę ir pypsinant važinėt miestų gatvėmis, sumušinėt rankomis su nepažįstamais žmonėm besidžiaugiant nauju medaliu.
Bet kol kas ši fantazija bent trumpam stipriai nutolo. Prisimenu, kaip prieš 2001 Europos čempionatą Maskoliūnas gavo traumą ir nevažiavo į Turkiją. Tada jis buvo ir nemėgstamas gerbėjų (už nuobodų žaidimą ir charizmos trūkumą), bet labai vertinamas trenerių. O kaip viskas baigėsi, visi puikiai žinom.
Taip, kad sėkmės ir daugiau tikėjimo, Krepšinio šalie!
P.S. vis tiek kaltas Kemzūra, kad neėmė brolių į rinktinę, kad Gecevičių iškeitė į Dulkį, kad šita vasara tokia šalta, kad mergaitė pas savo biologinę mamą ir kad Kubilius statys atominę jėgainę.
