Pirmoji diena, pirmieji startai, startinis jaudulys. Motociklai startuoja 5 valandą ryto. Niekas nežino, kaip susiklostys šis Dakaras. Viso šiai dienai - 820 km, iš kurių 60km - greičio ruožas, kuriame dalyvių laukia jau pirmasis smėlis, pirmosios kopos.
Pravažiavimai ilgi ir nuobodūs, juos pagyvina tik kiekviename miestelyje, kiekvienoje sankryžoje didžiulėmis miniomis besiburiuojantys sirgaliai, kurie pasiryžę plėšte nuplėšti savo dievukų aprangas, paliesti transporto priemones, tėvai siekia gauti aukso vertės nuotrauką savo vaikų su dalyviais. Čia kiekvienas, turintis Dakaro ralio oficalius lipdukus bei starto numerius, jaučiasi kaip žinomas krepšininkas Lietuvoje - it pasaulinio lygio žvaigždė.
Ankstyvas startas ir, dėl ilgų pravažiavimų, vėlyvas finišas, kurį dar labiau prailgina paskutiniuose kilometruose prieš bivuac‘ą (Dakaro stovyklą) Santa Rosos miestelyje gatves užplūdę sirgaliai, tad paskutinius pora kilometrų dalyviai važiuoja nei daug nei mažai - apie gerą pusvalandį.
Vos įvažiavus į bivuac‘ą mus pasitinka 2 nekokios žinios. Pirmoji iš jų - mūsų draugui Gintui (Nr. 136) kilo problemų su motociklo elektros instaliacija, ko pasekoje jam visiškai išsikrovė akumuliatorius ir Gintas stovi degalinėje 80 km iki stovyklos. Puolame ieškoti akumuliatoriaus draugui ir šalia pasitaiko slovakų komanda, kuri mums praneša kraupią žinią - Dakaro ralis pasiglemžė 61-ąją savo auką... Šįkart tai 38 metų argentinietis, važiavęs motociklu nr. 175, Jorge Boero.
Bent jau Gintas pradžiugina, radęs pagalbos beveik iškart iš švedų komandos. Finišą Gintas pasiekia 145-as ir mes tuo esame labai patenkinti, nes pradžioje visi pGintui akcentavo: „Ramiai, niekur neskubėk, dar laukia dvi savaitės." Tai jam sakė ir jo komandos vadovas, puikiai motociklą valdantis Franco Pico, ir slovakas Stanovnikas, ir Mindaugas, kuris pirmasis iš lietuvių motociklu pasiekė Dakaro finišą 2009 m.
Taigi procedūra po finišo tokia - nusirengti ir pirmu taikymu į vakarienę. Bivuac‘as sportininkus, mechanikus ir kitus dalyvius pasitinka atsinaujinęs - viskas kompiuterizuota, visur „barkodai", „čipai", visur skanuoja ir be specialios apyrankės toliau nė žingsnio - tiek į vakarienę, tiek į bivuac‘ą ar bet kur kitur. Taigi pavalgęs Gintas turi pasakyti mechanikams, ką reikia daryti su motociklu be kasdienės rutinos (t.y. sutvarkyti elektros instaliaciją), persižiūrėti kitos dienos kelio knygą, pasižymėti pavojingas vietas, pakeitimus. 22.00 laukia „debriefing‘as", kurio metu trumpai aptariama kitos dienos trasa, pasakomos pavojingos vietos. Vėliau - pasistatyti palapinę, pasirūpinti apranga, įsidėti kelio knygą, išgerti energetinius gėrimus ir t.t.
Tačiau Dakaro virtuvė čia nesibaigia. Nors sportininkai ir keliauja miegoti, stovykloje dar ilgai ūžia generatoriai, dega šviesos, mechanikai dirba prie technikos, ruošia ją kitos dienos startams. O startas jau 5 valandą ryto...
