Paskaičius komentarus internete apie mus – sirgalius už Lietuvos rinktinę, susidaro toks vaizdas, tarsi būtume visiški „blogiečiai“, kiaulės, streikuotojai, girtuokliai ir panašiai.
Taip, mes esam aktyvūs. Taip, mes geriam alų. Taip, mes švenčiame iki ryto, bet tikrai nesame nieko nuskriaudę, ko nors primušę, įžeidę.
Mes bendraujame su Ispanijos, Prancūzijos sirgaliais, mat jie šalia gyvena ir valgo tame pačiame restorane. Mes vieni kitus pasveikiname, pagiriame, paguodžiame. Tai, kas vyksta arenoje, yra viena, nes tai yra kova (kai kurie tai vadiname netgi darbu). Už arenos ribų mes esame draugiški „geriečiai“, nors ant žaizdos mus dėk.
Vakar keletas mūsų buvo nuvykę pas Lietuvos rinktinės krepšininkus. Kaip jie grįžę pasakojo, Robertas Javtokas sakė, jog krepšininkai patys negali patikėti tuo, kas vyksta, kad jie išlošė 4 pergales, ir kad yra „žiauriai“ dėkingi dėl palaikymo.
Internete perskaitėme, kad kai kuriems tautiečiams mūsų būgnai trukdo, kiti rašė, kad vis vien nieko nesigirdi, suprask – galime net nesistengti.
Nežinau, kas girdisi jums, bet mums arenoje girdisi puikiai. Ir svarbiausia, kad išgirdo Marcas Gasolis, kai prametė dvi baudas mače su Lietuva. Būgnus mušame iš visų jėgų, staugiame kiek galime. Jau net kai atrodo, kad balsas baigėsi, vis vien iš kažkur įgauname antrą kvėpavimą. Yra vienas vaikinas (gyvena maždaug už 100 km nuo mūsų), toks išsidažęs visą veidą – tai jis rėkia ištisai. Sakyčiau, 95 proc. viso rungtynių laiko. Dėl to jau gavo pravardę – Balsas. Kai jis taip rėkia, šalia stovintys neturi pasirinkimo ir rėkia taip pat.
O mūsų būgninkams – didžiausia pagarba už pasiaukojimą, fizinį pasiruošimą ir gerą nuotaiką. Tie būgnai, kuriuos atsikovojome, turi neįtikėtiną reikšmę. Mes turime didelį konkurencinį pranašumą prieš bet kuriuos kitus sirgalius ir visada dominuojame arenoje. Krepšininkai jaučiasi, lyg žaistų namų arenoje.
Dar perskaitėmė, kad neva darome Lietuvai gėdą! Čia didžiausia nesąmonė, kurią teko išgirsti (perskaityti). Tuomet pasakykit, kodėl, Sėkla, kiti būgninkai, visi kiti žaliai apsirengę ir apsirengusios, nespėja atsiginti užsienio sirgalių dėmesio, visi nori fotografuotis su lietuviais. Visi sako, kad mes nerealūs, kad esame patys kiečiausi fanai šiame pogrupyje. Žodžiu, sakyčiau esame siauruose sluoksniuose didelės žvaigždės – prieš rungtynes ir po jų daliname autografus ir puozuojame į objektyvus. Nors iš tiesų žvaigždė yra viena – Lietuva!
Vakar po rungtynių prieš prancūzus visi jautėme tokį didelį nuovargį, kad nebeturėjome jėgų švęsti su įprastu užmoju. Visi, žinoma, džiaugėmės, bet tokio šėliojimo, kaip po pergalės prieš ispanus, nebuvo. Visiems, net ir Izmire, aišku, kad padaryta, geriausiu atveju, tik pusė darbo. Tačiau nepergyvenkite, jėgas sugebėsime paskirstyti taip, kad išlaikytume formą iki pat čempionato pabaigos.
O štai naktį prieš tai, po rungtynių su ispanais, džiaugsmui nebuvo ribų. Dalis žmonių net nenuėjo miegoti. Tuo labiausiai džiaugėsi mūsų baras:
O čia atsakymas tiems, kurie piktinasi, kad neturime „normalių“ skanduočių ir dainų, atseit tik tą savo „Kas nešokinės“. Turime, turime. Ir ne tik dainų, bet ir talentingų atlikėjų:
