Norėčiau papasakoti savo istoriją. Aš esu Agnė Bartusevičiūtė. Man yra 21 metai, mano svajonė yra pasiekti aukštumų autosporte. Nebijau išūkiu ir stengiuosi juos visus išspręsti teisingai. Galbūt tai ir liks tik svajonė, tačiau pabandyti verta ir aš tikrai bandysiu. Kad ir kas bandytų sustabdyti, niekada nepasiduosiu ir kovosiu už save. Kartingų sportu domiuosi jau nuo 14 metų, tik pati išdrįsau sėsti į savo pirmąjį kartingą ir važiuoti į savo pirmąsias varžybas tik nuo 16 metų. Iki tol tik stebėdavau, kaip varžybose startuodavo mano brolis, kurio dėka tikriausiai ir pasinėriau į šį, kaip visi sako, „naktinį gyvenimą“, kadangi vakarais prasideda kartingų rinkimai, apžiūrėjimai ir kaimynų erzinimai užkurinėjant juos. Ir visa tai tęsiasi iki ryto. Tai pačios smagiausios akimirkos.
Labiausiai įsimintinos varžybos, tikriausiai, mano pirmosios - 2007 metais vykusios Daugpilyje (Latvijoje). Žinoma, ši trasa nėra iš įspūdingiausių, tačiau man ji yra pati įdomiausia iš visų trasų. Joje iškovotos mano aukščiausios vietos. 2008 metais užimta trečia vieta ir 2011 metais užimta pirmoji vieta. Tai buvo smagiausia mano diena, kai aš sugebėjau aplenkti vyrus, varžybose dalyvaujančius nuo 6 metų. Sugebėjau parodyti, kad merginos taip pat gali juos aplenkti ir parodyti savo išradingumą bei drąsa važiuojant maksimaliu greičiu iki finišo linijos. Pamatyti finišo vėliavą - pati gražiausia varžybų akimirka, kurios metu supranti, kad kova ir varžybos pasibaigė be jokių nelaimių ir visi saugūs bei sveiki. Kai pamatai kažką už trasos ribų, pradedi nerimauti, ar jam kažkas atsitiko, ar tik kartingas sugedo, kadangi važiuojant trasoje ne visada matai įvykius, kurie nutinka, o jų būna visokių - ir baisių, ir juokingų.
Man per 6 metus visko yra nutikę trasoje. Ne vieną kartą esu susižeidus, tačiau noras stipresnis už skausmą: kad ir kaip skaudėtų, tu sėdi ir kovoji išnaujo kol nesibaigia varžybos. Pasibaigus dienai tiesiog pamiršti viską, kas nutiko, ir prisimeni tik tai, kas tau buvo smagiausia. Visas smagiausias akimirkas, kurias pasakojant visi juokiasi. Vakare prasideda klaidų aptarinėjimai, pamokymai ir visų geriausių trenerių patarimai. Nei vieno patarimo nepamiršti ir stengiesi juos išnaudoti kitose varžybose. Žinoma, gal ne visada tai išeina, nes kartais užverda kraujas ir tiesiog pamiršti visus pamokymus, o jei tai nutinka, tada tiesiog tampi karštakošis ir būna net pačiam į save kraupu žiūrėti, o ką kalbėti, kai tave stebi visas būrys žiūrovų, dalyviai ir, žinoma, treneriai, kurie stengiasi, kad tau pasisektų. Tada stengiesi nusiraminti ir išmesti visas blogas minti iš galvos, prisiminti, kad tu esi nevienas trasoje ir kad kiti dalyviai taip pat kovoja dėl taškų, dėl vietų.
Esu išbandžiusi ir slalomo trasą, žinoma, tai buvo tik šioks toks pabandymas, bet aš stengiuosi išbandyti viską, ką duoda gyvenimas. Kaip pirmasis pabandymas, tai gan gerai sekėsi. Dalyvavau Kačerginės „Nemuno žiedo“ trasoje 2010-2011 metų surengtame slalome dvejuose paskutiniuose etapuose ir sugebėjau pasiimti tris taures merginų klasėje. Tai buvo pirmasis pasisekimas sėdint ne kartinge, o automobilyje. Į šias varžybas, kaip ir į kartingus, patekau per brolį, taigi manau, kad jis tas žmogus, dėl kurio aš ir dalyvauju varžybose ir stengiuos jam įrodyti, kad aš galiu įveikti sunkumus. Ir kad tik jis net nebūdamas šalia varžybų metu suteikia man stiprybės kovoti.
Man labai smagu matyti merginas, kurios taip pat neišsigąsta nei greičio, nei vaikinų žvilgsnių, sakančiu, kad jei mergina, tai aplenksiu. Žinoma, smagu pamatyti ir vaikinų veidus, kai jie pamato ilgus plaukus nusiimant šalmą. Tada jie labai nustemba ir tiesiog negali patikėti, kad jie liko aplenkti merginos. Niekada nesilygiavau į kokią nors panelę, važiuojančią trasoje ir lenktyniaujančią, kadangi žinau, kad neverta, nes tu turi rodyti, ką moki ir gali, o ne tai, ką moką kiti. Šia savo istorija aš norėčiau patraukti merginų dėmesį ir pasakyti, kad jos taip pat gali varžytis su „kiečiausiais“ vyrais ir jų neišsigąsti.
