Daug kas abejoja, kad jei šiais laikais sovietų tankai imtų Lietuvą, prie Seimo ir kitų svarbių vietų rinktųsi tūkstančiai žmonių ginti savo šalies. Spauda rašo apie sumažėjusį patriotizmą šaliai ir kt. Bet kai pasisuka reikalai apie krepšinį ir rinktinę mes staiga tampam bene patriotiškiausia šalimi žemėje. To patriotiškumo auka šią vasarą tapo Donatas Motiejūnas.
Visą šią vasarą netilo kalbos apie Motiejūną. Kodėl jis ne rinktinėje, o kažkur treniruojasi Italijoje. Kodėl jis neprisijungė prie rinktinės kai iškrito Javtokas? Kodėl jis Las Vegase žaidžia vasaros lygoje, o ne Palangoje ruošiasi Londono olimpiadai?
Klausimų daug, o atsakymas visų maždaug vienas – Motiejūnas vos ne tautos išdavikas, palikęs ją likimo valioj. O dieve, jūs rimtai? Yra ir lengvesnių ir stipresnių epitetų, bet krepšinio šalies nuomonė maždaug panaši. (Įdomu, ką ji kalbės, kai Motiejūnas ateityje žais ir žais gerai už rinktinę?)
Nesam vienodi ir visi turim skirtingus prioritetus – vieni eina į Siemens areną, kiti į Žalgirio… Jei tavo gyvenimo svajonė yra žaisti su žaliais rinktinės marškinėliais, tu, gavęs bent trenerio kvietimą, būsi pirmas treniruočių stovykloje. Jei tu nuo vaikystės neatlipdavai nuo TV žiūrėdamas kaip skaido Jordanas ar Kobe ir tavo gyvenimo svajonė žaisti NBA, tai tu gavęs bent minimalų šansą darai viską, kad tik ten patektum. Supraskim ir tai, kad būdamas tik 20to šaukimo žaidėju tu nesi dėl nieko garantuotas (dar prisiminkim Martyną ir 44 šaukimą. Kurioj NBA komandoj jis žaidžia dabar?) Taip, tavimi rūpinsis, sudarys sąlygas sportuoti, bet tu nebūsi tiek mylimas ir tausojamas kaip pirmo penketuko šaukimai. Tu gali bet kada papulti į mainus ir kitą dieną atsidurti jau kitoje valstijų pakrantėje. Tavimi tiki, bet per daug neprisiriša, nes NBA tėra didelis verslas (o krepšinis yra krepšinis). Tu turi visiem daug kartų ir kiekvieną dieną įrodinėt, kad esi daug geresnis nei jie manė ir kad tos komandos turėjusios 19 šaukimų anksčiau padarė labai didelę klaidą. Tą Donatas šiuo metu ir įrodinėja. Ir, galima sakyti, tikrai neblogai.
D-Mo norėjo garantijų arba tiesiog nebenorėjo būt atkabintas Kęsto ir trečią kartą. Labai sunku vertinti, ką Donatas būtų padaręs, jei būtų žaidęs rinktinėje tiek dešimtais, tiek praeitais metais – to niekada nesužinosim. Reikia tik suprasti, kad dukart atkabintas nuo rinktinės to paties trenerio tu nesi labai užtikrintas, kad tai nenutiks dar kartą. Pats jauti, kad tie dalykai, kurie neįtiko treneriui, gali būti likę arba tiesiog toks yra tavo žaidimo braižas.
Man tik įdomu, ar kiekvienas atsisakytų jau ranka pasiekiamų didelių pinigų ir nuspręstų padėti savo šaliai (bet kokioje situacijoje). Ar mes tikrai nesam tokie materialistai? Ar jau pasibaigė kalbos apie tai, kokia Lietuva yra š*dina valstybė, kad reikia emigruot į Angliją užsikalt svarų ir nusipirkt pigesnių nei Lietuvoje adido treningų (svarbiausia nepamiršt paskutiniam išvažiavusiam išjungt šviesos)? Ar mes, prieš gaudami kontraktą, kuris aprūpintų tave ir tavo šeimą materialiai visam gyvenimui, galėtume visu tuo rizikuoti? Labai abejoju.
Taip mes norim, kad rinktinė žaistų stipriausios sudėties ir skintų pergales, o mes galėtume su jais kartu džiaugtis. Bet ar tai nėra gana egoistiška? Galų galė mes norime, kad rinktinėje žaistų Motiejūnas ar norime kad rinktinė laimėtų medalius? :)
Krepšinio šalie, o tu ar esi tokia patriotiška ir padarytum bet ką dėl savo tėvynės? Ar atsisakytum didelių pinigų dėl savo šalies? O gal tu tik nori kartu švęsti kažkieno kito iškovotas pergales? Taip kad dar nesudeginkim visų tiltų, palikim bent vieną mažą, kad Motiejūnas dar kada sužaistų už rinktinę. Kad džiugintų geru žaidimu ir pergalėmis, rašo krepsinioblogas.lt
