Nukapotas Lietuvos himnas ir kurdų nedraugų kaiminystė

Commonsense.lt tęsia pastebėjimus iš sirgalių fronto ir jais mielai dalinasi su 15min.lt skaitytojais. Smagu vėl pasisveikinti su pergale. Ištraukėm rungtynes su kanadiečiais – nuotaika kuo puikiausia, alus liejasi laisvai ir gausiai. Balsų nerasta – krepšininkai betampydami nervus taip gali nutraukti ir balso stygas. Jėgų taip pat trūkumas – vos bokalus pakeliam (kilnojam stygų reabilitaciniais sumetimais). Tiesą sakant šiandien perpiet kikenome sulindę prie viešbučio kompiuterio, skaitinėdami 15min.lt komentarus, kur skaitytojai vanoja mus, kad nepagarbiai atsiliepėm į zelandiečių šokį. C’mon, atsipalaiduokit. Niekas čia nieko nenori įžeisti ir niekas čia nežaidžia politinių ar lytiškai diskriminacinių žaidimų. Linksminamės ir tiek, nuiminėjam įtampą. Čia tas pats, kas pasakyti, kad negražiai šiandien išvadinom teisėją, tiksliau pasiuntėm toli toli (f*ck you, referee). Įtariu, kad visi, žiūrėdami rungtynes per televizorių, niekada nesiplūstate. O dėl švilpimo zelandiečiams šokant (atseit, nepagarba), tai švilpiam priešininkams visada, išskyrus giedant himnus. Beje, dėl himnų. Šiandien jau antrą kartą iš eilės arenoje skambėjo tik 3 iš 4 Lietuvos himno posmų. Suprantu, kad nesusipratimas galėjo įvykti pirmą kartą. Tam turime krepšinio federacijos atstovus, kurių darbas į tai sureaguoti. Tačiau po antro karto į mūsų krepšinio funkcionierius reikia mesti Puntuką. Mes, žinoma, tęsiam Tautišką giesmę ir nustojus groti muzikai, o pagiedoję kaskart gūžčiojam pečiais – negi sudėtinga paduoti rungtynių organizatoriams CD su pilna Lietuvos himno versija? Vakar turėjom ir vieną nelaimę. Kažkas iš sirgalių nusibaladojo žemyn ir, kaip man pasakojo, susilaužė šonkaulius. Draugas berūkydamas per didžiąją pertrauką matė, kaip mūsų sirgalių išvežė su greitąja. Žodžiu, darbinė trauma. Tikimės, kad sirgalius greitai pasveiks, duokdie jam sveikatos! Daugiau incidentų kol kas nebuvo. Tiesa, buvo nesusipratimų su turkais, kai jie palaikė mus kurdų separatistais-teroristais, ir bandė atvest į doros kelią. Vieną sirgalių jie kažkaip pasikvietė pas save į namą (priešais mūsų viešbutį), ir pradėjo tampyti už marškinėlių. Tasai pradėjo aiškinti esąs europietis, o ne kurdas, bet nedaug truko iki konflikto negeros atomazgos. Lygiai taip tasai mūsų kiosko (kur perkam alų tarpugatvy) pardavėjas puolė tampyti kitą sirgalių už trispalvės juostelės, kuria buvo persirišęs alkūnę. Žodžiu, mūsų trispalvė veikia mūsų stoties rajono turkus kaip matadoro raudonas audeklas. Panašumų, kaip matome, yra: Šią temą, manau, dar pratęsiu. Nes su kurdų priešais vis dar gyvename kaimynystėje. O kol kas preliminariai tarpusavy sutarėm, kad nepasiduosim panašioms provokacijoms, į svečius pas turkus nebevaikščiosim, kad ir kaip jie kviestų. Iš linksmesnių nutikimų – vienas turkų ekipažas vakar stabtelėjo prie mūsų susibūrimo vietos, kur gatvės bare šventėme pergalę prieš Naująją Zelandiją. Stabtelėje ir atsidarę automobilio langus kažką pradėjo šnekėti, lyg draugiškai. Atseit, ką čia veikiat ir t.t. Ir taip jau gavosi, kad kažkas garsiai pasiūlė šituos turkus su visa mašina truputį palinguot. Ir su sąlyga, kad ši mintis pasirodė patraukli, greitai desietkas sirgalių prišoko prie turkų “Renault” (o gal “Peugeot”, koks skirtumas) ir draugiškai palingavo. Kai lingu-lingu baigėsi, turkai pademonstravo savo draginimo sugebėjimus. Daugiau jų nebematėme. Ryt – pirmadienį – laisva diena. Keliaujam į Efesą ir paplūdimius pasipliažinti. O ryt vakare kažkas organizuoja balių laive, kuris kažkur plauks. Įtariu, pakeliui sužinosim, į kur. Žodžiu, galim ilsėtis ir švęti. Antradienį laukia rimtos varžybos prieš ispanus.