Apie naktinę žvalgybą ir jos žaidimų tipus jau rašėme. Ir visgi tai tik teorija, sausa teorija, neturinti dvasios. Todėl šįkart - pasakojimai iš naktinės žvalgybos varžybų, kurie Jums atskleis, ką patiria šios besikuriančios sporto šakos entuziastai.
Pasakoja Tomas
Mūsų iš viso buvo penkiolika. Susiskirstėme į penkias komandas po tris žmones. Žaidimas, kurį žaidėme vadinos „Klasikine medžiokle". Jo esmė tokia, kad viena iš tų penkių komandų - „aukos", o visos likusios - „medžiotojai". Aš, Henrikas ir Laurynas buvo „medžiotojai". Kartu su kitomis „medžiotojų" komandomis laukėme pradiniame taške dešimt minučių. Taip davėme „aukų" komandai laiko pasislėpti.
Pasakoja Laurynas
Teritorija žaidimui - velniškai didelė. Jeigu žaistumėme visu jos plotu, tai rasti „aukas" nebūtų jokių šansų. O kad šansų būtų - galima judėti tik žemėlapyje pažymėtais keliukais. Sodų bendrijoje, kurioje žaidėme, labai platus tokių keliukų tinklas. Dar vienas dalykas - „aukos" kas penkiolika minučių privalo „duoti signalą" - kelioms sekundėms spūstelėti garsinę fanfarą, kokią naudoja krepšinio sirgaliai. Su Tomu ir Henriku paskubomis patraukėm iš bazės. Tomas nusprendė, jog reikia laikytis kur nors teritorijos vidury, nes ten daugybė svarbių kelių, kuriuos norom nenorom mūsų „aukos" turėtų kirsti.
Pasakoja Henrikas
Taigi tūnome krūmuose. Vieta pasalai dėkinga - vienu metu galime stebėti net dvi sankryžas. Tomas iššliaužęs arčiau dešiniosios sankryžos - iš jo stebėjimo vietos matyti visas kelias iki pat posūkio.
Dar ne visiškai sutemę, tad kiūtome su Lauriu krūmuose, kad nepastebėtų. Šūktelime ir Tomui - jis akivaizdžiai atsidengęs, tad jį gali pamatyti „aukos". Tomas grįžta į pakrūmę. Dabar mes vėl visi priedangoje.
„Minutė iki signalo",- Tomas pridengdamas delnu (kad nespinduliuotų nereikalingos šviesos) pažvelgia į telefono ekraną. Jau tuoj, tuoj nuskambės kažkurioje vietoje fanfara.
„Jeigu prie pat - tykosim",- įspėja Tomas. Jis iš mūsų labiausiai patyręs, yra laimėjęs du rajoninių pirmenybių etapus.
Signalo laikas. Fanfara sugaudžia toli toli. Tomas nužvelgia teritorijos žemėlapį.
„Šiaurės vakarai. Taip toli gali būti koks dvyliktas taškas",- spėlioja jis.
Dvyliktas taškas, o mes ties ketvirtu. Maždaug už pusės kilometro. Greitai lėkė.
Pasakoja Laurynas
Šįkart Tomas nusprendė, kad turim nubėgti iki šešto taško ir ten susirasti vietą pasalai. Šeštas taškas dėkingas tuo, kad yra prie vieno iš dviejų kelių, kuriais galima atsitraukti iš dvylikto taško. Tomas bebėgdamas mums aiškino, jog „aukos" čia suklydo, nes įlindo į tašką, kurį galima nesunkiai apsupti. Pastatei pasalą ties šeštu, už pusės kilometro - ties vienuoliktu (kitas išėjimas iš dvylikto taško) ir viskas - „aukos" pralaimėjo.
Bėda tik ta, kad mūsų komanda išsiskirti negali, taigi abiejų taškų vienu metu niekaip nesugebėsim laikyti. Tomas pasirinko šeštą.
Pasakoja Henrikas
Bebėgdami pamatėm prieky savęs tamsius, tolstančius siluetus. Fiziškai negalėjo būti „aukos", nes dar tepraėjo kelios minutės nuo signalo, jos dar turi būti toli. Arba pašaliniai, arba kita „medžiotojų" komanda. Nušviečia mus prožektoriais. Mes atsakome. Kiti „medžiotojai". Nupėdiname paskui juos.
„Jeigu ir jie čia, tai beprasmiška mums tykoti",- pareiškia Tomas. Jo žodžius patvirtina tai, kad netrukus pamatome aplink obelį sugulusią trečiąją „medžiotojų" komandą. Netgi triguba pasala.
Žinoma, galime iš lėto slinkti nedideliu taku, kuris nuo šešto taško veda link dvylikto, tikėdamiesi su „aukomis" susidurti priešpriečiais. Tomas renkasi kitą - įsitvirtinti ties vienuoliktu.
Laurynas visa suplukęs bėga pirma mūsų ir nepatenkintas garsiai murma - jam atrodo beprasmis šis Tomo sumanymas.
Mano nuomone, sumanymas buvo „fifty-fifty". „Aukų" kelias nuo dvylikto taško iki vienuolikto - ilgas ir vingiuotas takas paupiu. Kita vertus, jeigu jie bėga, tai seniausiai išsprūdo iš pavojingo rajono.
Bebėgdami pamatom į mus atlekiančius tris tamsius siluetus. Trys - gerai, tikriausiai naktiniai žvalgai, reiškia nepavojingi. Daug keisčiau tai, kad pamatę mus jie skubiai traukiasi į šalikelę...
Pasakoja Laurynas
Tomas sukomandavo pulti. Nuo jų iki mūsų buvo gal trisdešimt metrų. Įsijungėme prožektorius ir visu greičiu pasileidome į šalikelę - ten nubėgo „aukos". Buvom didžiai nustebinti to, kad pasitraukusios į šalikelę „aukos" staiga ėmė be jokios baimės lėkti į mus...
Kelios sekundės ir supratome, jog susitikome su ketvirtąja „medžiotojų" komanda. Taigi vienuolikto taško nesaugo niekas...
Tomas piktas rėkia ant konkurentų: „Kokio velnio jūs pasitraukėt į šalikelę? Mes pagalvojom, kad jūs - „aukos"!". Anie atrėžia tą patį: „O mes galvojom, kad „aukos" - jūs..."
Tomas keikteli ir moja mums. Tęsiame vidutinės distancijos bėgimą link vienuolikto taško.
Pasakoja Tomas
Buvo likę dar dvi minutės iki naujo „signalo", kai pasiekėm vienuoliktą tašką. Liepiau sulėtinti žingsnį ir atsargiai sliūkinti šalikele. Galimas daiktas, kad „aukos" kažkur visai čia pat. Tūno belaukdamos laiko „duoti signalą". Mat taisyklė tokia, kad „signalą" reikia atlikti stovint žemėlapyje pažymėtame taške. (Iš viso mūsų poligone - dvidešimt du taškai)
Sustojam. Laukiam. Į telefoną net nebežiūriu - bijau, kad pamatys švieselę. Henrikas gan garsiai kosteli. Negerai taip. Jau tuoj turėtų būti signalas. Jeigu „aukos" ruošiasi jį atlikti čia, vienuoliktame taške, jau turėtumėme jas pamatyti.
Toli nuo mūsų, pietuose, sugriaudžia fanfara. Pergudravo.
Du signalai - pusė valandos. Taigi „aukoms" liko atsilaikyti tik pusvalandį, kad laimėtų partiją...
P.S: Aprašytą „Klasikinės medžioklės" partiją, įvykusią 2011 metų liepos 18 dieną, Pamūšio poligone (Pasvalys), laimėjo „aukų" komanda.
