Aušra LAURINKIENĖ
Turbūt džiugiausias įvykis kiekvienos poros gyvenime - vaikelio gimimas. Būtent tokio laukimo nuotaikomis šiuo metu gyvena tris kartus geriausiu šalies regbininku išrinktas Šiaulių „Vairo" klubo žaidėjas Mindaugas Misevičius, trenerio Sigito Kukulskio vadinamas regbio žaidimo talentu bei kovingumo įsikūnijimu, ir jo žmona Neringa.
Žmonos nėštumas nė kiek nevargina
Nors daugybė vyrų prisipažįsta, kad žmonos nėštumas jiems sukelia stresą, nes jie paprasčiausiai nežino, kaip šioje situacijoje laikytis, pats regbininkas tikina, kad tai jo nė kiek nevargina. „Tokie ten ir vargai, - šypteli Mindaugas. - Viską kęsti tenka žmonai. Beje, ji nėra labai lepi, tad man tenka nudirbti tik darbus, kurie galėtų pakenkti jos nėštumui. Šiaip, viskas - kaip visada. Tikrai neturiu kuo skųstis", - atvirauja pirmagimo gimimo nekantriai laukiantis sportininkas.
Iš patikimų šaltinių sužinoję, kad Mindaugas ir Neringa Misevičiai turėtų susilaukti sūnaus, teiraujamės, ar tai - tiesa. „Taip, turėtų gimti sūnus. Bent jau taip sakė gydytoja, pas kurią lankėmės kokius keturis kartus. Na, bet visko būna - ką gali žinoti".
Anot vieno iš geriausių šalies regbio žaidėjų, atžalai vardą jau išrinko, tačiau kol kas jo atskleisti dar neketina: „Reikia sulaukti, kol gims mūsų mažas stebuklas". Paklaustas, ar artėjant didžiajai dienai sportininkas jaudinasi, Mindaugas neslepia: „O kaip kitaip? Žinoma, jaudulio nestinga. Suvokiu, kad daug kas pasikeis - viskas, kas buvo įprasta. Truputį to net bijau..." - juokiasi tituluotas regbininkas, su žmona susipažinęs reikšmingą Lietuvai dieną: „Tai buvo 2004 metų gegužės 1-oji. Kaip ir daugelis, su draugais į miestą važiavome atšvęsti. Bendri draugai mus su Neringa supažindino ir ... patys matote, kuo viskas baigėsi".
„Esi geras vyras?" - smalsaujame. „Klauskite žmonos, - šypteli regbininkas. - Nežinau, bet skyrybomis lyg ir nekvepia. Nesu labai didelis romantikas, tad romantiškų staigmenų žmonai nesurengiu, tačiau visada pasveikinu ją per šventes, stengiuosi neužmiršti ir jai, ir mums abiem svarbių datų. Ar gaunu pylos? Na, kaip sakoma, nėra namų be dūmų..."
Vienas „trūkumas"
Devynis kartus Lietuvos vyrų regbio-15 ir septynis kartus - regbio-7 čempionu tapęs Mindaugas, pasak trenerio, gyvenime turi tik vieną „trūkumą" - per didelį atsakomybės ir pareigingumo jausmą.
Paprašytas apibūdinti save trimis žodžiais, sportininkas to daryti nesiryžta: „To reikėtų paklausti kieno nors kito. Žmogaus, kuris mane labai gerai pažįsta, nes kitaip dar galiu pameluoti, - šmaikštavo Mindaugas. - Šiaip, nieko nenorėčiau savyje pakeisti, nes man viskas patinka taip, kaip yra. Jeigu tapčiau kitoks, gal nebeturėčiau tų savybių, dėl kurių esu vertinamas. Na, norėčiau atsikratyti tik vienos blogybės - nepunktualumo. Nežinau kodėl, tačiau vėluoju beveik visur. Netgi treneriai man pasako visai kitą laiką, nei kitiems žaidėjams, kada reikia ateiti į autobusą, bet vis tiek sugebu pavėluoti".
Niekada nepamirš prarasto pirmojo dviratuko
Mindaugas neslepia, kad vaikystėje nebuvo pats geriausias sūnus: „Gal tėvai nesupyks, kad taip pasakysiu, bet nebuvau ir labai blogas. Žinoma, buvo visko. Per vasaros atostogas atsikeldavau labai anksti ir grįždavau tik vakare. Net valgyti nereikėdavo. Ką veikdavau? Su draugais važiuodavau žvejoti, maudytis. Savaime suprantama, be tėvų sutikimo. „Robino Hudo" prisižiūrėję kariaudavome miškelyje už gatvės... Veikdavome viską, kas tik šaudavo į galvą ir tada mums tai buvo labai svarbu".
Kaip ir daugelio, tėvai už išdaigas Mindaugo kailį „paglostydavo" diržu: „Į kailį daugavau už tuos pačius dalykus, kaip ir daugelis berniukų - kai grįždavau smirdėdamas dūmais ar rūbuose mama aptikdavo pradegintą skylę. Nepagalvokite, tikrai nieko nesu padegęs, - kvatojo netrukus tėvu tapsiantis sportininkas. - Mano atminty niekada neišnyks vienas įvykis. Nepamenu, kelerių metų buvau, kai tėvai man nupirko pirmąjį dviratį. Tokį mažą, tačiau buvau labai laimingas ir nuolat juo važinėjau po kiemą. Važinėjau, kol kitame kieme atsirado kažkokių reikaliukų. Taip nutiko, kad aš tą dviratį kažkur palikau ... Atėjo vakaras, einu sau laimingas namo, jau užlipau į penktą aukštą ir skambinsiu į duris, kai staiga į galvą atėjo mintis - kažko trūksta. Kur dviratis?! Puoliau į kiemą jo ieškoti, tačiau dviratis buvo išgaravęs. Tąkart lupti gavau kaip reikiant".
„Lįsk į tą kukulį, pasiimk kamuolį ir nešk už linijos"
Prakalbęs apie vaikystę, Mindaugas prisiminė ir pirmąjį kartą, kai savo rankose laikė regbio kamuolį: „Tuo metu viso rajono vaikai žaidė regbį. Ne išimtis - ir mūsų kiemas. Pamenu, išėjau į kiemą ir mąsčiau, ką čia nuveikus, o tuomet dar jaunas, vienas iš geriausių Lietuvos regbininkų Deividas Taurosevičius, man sako: „Lįsk į tą kukulį, pasiimk kamuolį ir nešk už linijos". Ėmiau ir nunešiau, - juokiasi didžiąją gyvenimo dalį šiai sporto šakai skyręs pašnekovas. - Žinoma, taip nebuvo. Nepavyko man to kamuolio nunešti, bet jau tada man labai patiko visas tas reikaliukas. Draugai vis kalbino nueiti į regbio treniruotes, o žiemą pasiryžau ir nuėjau. Kodėl regbis pavergė mano širdį? Nežinau, galbūt jis man tiko ir tiek..." Tiesa, Mindaugas neslepia, kad kaip ir daugeliui sportininkų, buvo „užplaukę debesys": „Kartais norisi viską mesti, tačiau vis dar žaidžiu".
Laimėjimų nesureikšmina
Pergalę po pergalės kasmet „skinančio" „Vairo" regbio klubo atstovo pasiekimų „kraityje" - kur kas daugiau laimėjimų. Jis - Lietuvos nacionalinės regbio-15 rinktinės narys, Europos čempionato 3A diviziono čempionas bei Baltijos šalių regbio-15 taurės nugalėtojas, tačiau pats sportininkas laimėjimų nesureikšmina: „Nežinau, kuri iš šių pergalių galėtų būti brangiausia širdžiai. Kalbant apie praėjusius metus, sakyčiau, kad Baltijos taurė, nes komanda buvo taip išretinta, kad finale su Rusijos komanda teko žaisti be jokių keitimų. Šis triumfas suteikė neapsakomą malonumą. Lietuvos čempionatai dažniausiai niekuo neišsiskiria. Turime tik keletą mūsų komandai prilygstančių varžovų". „O ką reiškia 2005, 2007 ir 2009 metais tapti geriausiu šalies regbininku?" - klausiame. „Nieko. Šis titulas nei ko prideda, nei ką atima. Tiesiog išrenka ir tiek", - kuklinosi šiaulietis.
Netrukus Mindaugas prabyla ir apie šalies rinktinės „duoną": „Čia įsimintiniausia - atranka į regbio-7 pasaulio čempionatą, kuris vyko Ispanijoje, Maljorkos saloje. Mūsų komanda buvo labai gerai susižaidusi, varžybose pasirodėme tiesiog puikiai, tačiau patekome į nelabai parankų pogrupį, tad prasibrauti aukščiau buvo per sunku. Pirmąsias varžybas, kiek pamenu, žaidėme su tituluotais rusais, kurie tik paskutinę akimirką iš mūsų rankų išplėšė pergalę rezultatu 21:19 (0:19). Vėliau susitikome ir su daugkartiniais Europos regbio-7 čempionais portugalais, kurių įveikti taip pat nepavyko. Šie du pralaimėjimai užvėrė „duris" į pasaulio čempionatą, tačiau po šių apmaudžių varžybų visus kitus triuškinome didesne nei keturiasdešimties taškų persvara. Rumunijos regbio federacija po susitikimo su Lietuvos rinktine pakeitė visą regbio-7 rinktinės sudėtį bei jos trenerį, nes nesuprato, kaip kažkokie lietuviai galėjo „sunešti" daugiau nei keturiasdešimt taškų", - juokėsi Mindaugas.
Vienas iš petankės aikštelės įkūrėjų ir biliardo gerbėjų
Regbio asas kultivuoja ne tik džentelmenų sportą, bet ir Lietuvoje dar pirmuosius žingsnius žengiančią petankę bei puikiai visiems žinomą biliardą.
„Šiaulių naujienos" jau rašė, kad pastaruoju metu Šiaulių miesto aikštynuose vis dažniau galima išvysti plieninius rutulius ridenančius žmones. Mindaugas - vienas iš Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje tarp moterų bei vyrų labai populiarią petankę žaidžiančių šiauliečių, įrengusių specialią aikštelę Lieporių gimnazijos stadione, kur beveik kasdien 19 valandą renkasi petankės gerbėjai. Paklaustas, kada susidomėjo šiuo neįprastu žaidimu, regbininkas sakė, kad vienas draugas, su žmona Tenerifės saloje pabandęs žaisti petankę, parvežė rutulių: „Tuomet nemokėjome žaisti, tačiau susisiekėme su federacija ir sudalyvavome varžybose, o nuo praėjusių metų, kai įkūrėme aikštelę, žaidžiame rimčiau". Anot Mindaugo, petankė - sportas, kuris nereikalauja didelių investicijų.
Sportui didžiąją savo laiko dalį skiriantis pašnekovas beveik kasdien skuba žaisti pulą (biliardo rūšis). „Nepamenu, kada pirmą kartą paėmiau lazdą į rankas. Tėtis nusivežė pažaisti... O rimčiau šiuo žaidimu susidomėjau prieš kokius penkerius metus. Mane biliardas žavi tuo, kad jame reikia ir taktikos, ir geros žaidėjo technikos, ir gero psichologinio pasirengimo, taip pat tuo, kad biliardą gali žaisti beveik visi norintys". Mindaugas - dvejus metus iš eilės Lietuvos klubiniame pulo čempionate užėmė trečiąją vietą: „Norint pasiekti geresnių rezultatų, tam reikia skirti kur kas daugiau laiko, dalyvauti visose rengiamose varžybose ir panašiai. Deja, man dauguma jų sutampa su regbio rungtynėmis".
Serga už gražų futbolą
Savaime suprantama, šnekučiuodamiesi su vienu iš geriausių šalies regbininku, negalėjome praleisti ir visą planetą užvaldžiusio Pasaulio futbolo čempionato temos.
„Žinoma, futbolo transliacijas stebiu. O kas jų nestebi? - juokiasi Mindaugas. - Šiaip aš nesu didelis futbolo ar krepšinio mėgėjas, bet visų sporto šakų Pasaulio čempionatai - įdomūs renginiai. Smalsu stebėti įvykius iš vietos, kur susirenka maždaug geriausi pasaulio atletai. Kodėl maždaug? Nes kokioje Azijoje Lietuvos futbolo rinktinei būtų tikrai lengviau patekti į Pasaulio čempionatą".
Pasak sportininko, vertinti čempionatą - dar anksti: „Pats renginys, kurį organizuoja dabartinė pasaulio regbio čempionė Pietų Afrikos Respublika, - itin aukšto lygio. Nervų ląsteles veikia tik tas „bičių avilys" šalia stadiono". Paklaustas, kurią rinktinę palaiko, Mindaugas neslepia sergantis už gražų futbolą: „Negalėčiau išskirti kurios vienos komandos, tačiau favoritai - ryškiai matyti. Norėčiau, kad čempionais taptų to vertos rinktinės: Brazilija, Argentina ir Vokietija. Kol kas tik jos paliko gerą įspūdį".
