Eišiškėse liepos 3-9 dienomis vyko Vilniaus apskrities 10-osios rinktinės vado Dariaus Leinarto organizuojama jaunųjų šaulių stovykla. Dauguma, išgirdę žodį ,,šaulys“, sieją tą žmogų su šaudymu, bet taip tikrai nėra! Lietuvos šaulių sąjunga– tai savanoriška sukarinta organizacija, kuri moko jaunuosius šaulius būti tikrais savo Tėvynės patriotais, lavina juos fiziškai ir ugdo jų emocinį tvirtumą, moko įvairiausių karo taktikų ir įdomių karinio gyvenimo subtilybių, bei skatina domėtis savo šalies istorija. Kadangi jie yra „jaunieji kariai“, tai žinoma, jie mokosi šaudyti, bet šaudymas tikrai nėra pagrindinis jų užsiėmimas.
Pirmoji (kaip ir kitos keturios) diena prasidėjo ir baigėsi lietumi. Į Eišiškių Stanislovo Rapalionio mokyklą suvažiavo paaugliai iš septynių kuopų ir vieno būrio, tai buvo Vilniaus kuopa, Sostinės kuopa, Elektrėnų kuopa, Šalčininkų kuopa, Švenčionių kuopa, Trakų rajono kuopa, Širvintų kuopa ir Paberžės būrys. Darius Leinartas maloniai spaudė rankas jauniesiems šauliams, o šauliai su nekantrumu laukė pirmųjų vadų nurodymų. Šios stovyklos išskirtinis bruožas ir buvo tas, kad kiekvienas buvo mokomas paklusti vado įsakymams ir mokėti susitaikyti su duodamomis sąlygomis, kad ir kokios nemalonios jos galėtų būti. Po atidarymo sekė palapinių statyba, futbolo, tinklinio ir krepšinio varžybos, suskirstymas stovyklautojus į keturis būrius. Kiekvienas būrys turėjo sugalvoti sau pavadinimą, pasiskirti skyrininkus ir grandininkus. Būrių pavadinimai buvo kaip niekad įdomūs – pirmasis būrys pasivadino „Vanagai“, antrasis – „Žali velniai“, trečiasis – ,,Žalčiai“, o ketvirtasis – ,,LTU“. Vakare, kaip ir beveik visose kitose stovyklose, vyko prisistatymo vakaras, kuris padėjo jauniesiems kariams sukurti draugišką atmosferą ir suprasti, kad jie privalo nuo dabar patapti vienu kumščiu, juk laukia visa savaitė miegojimo, sportavimo, valgymo, mokymosi ir netgi prausimosi kartu!
Stovyklos dienotvarkės buvo įtin turiningos. Stovyklos metu vyko ekskursija po Eišikių miestelį ir jo apylinkes, buvo suplanuotas apsilankymas užkardoje prie Baltarusijos ir Lietuvos sienos ir ten supažindinama su pasienio darbuotojo darbu, kinologo darbu, pristatyta programa su šunimi, papasakota ir aprodyta kokiais ginklais naudojasi pasieniečiai, atvirai atsakyta net į nepatogius klausimus apie kontrabandą ir panašiai. Stovyklautojams teko patirti net tris naktinius mokomuosius alermus. Apie juos žinodavo tik vadovybė, todėl stovyklautojams buvo šokas, kai naktį komendantas įbėgdavo į miegojimo patalpas ir sušukdavo „alermas“ lyg niekur nieko, duodavo ne daugiau nei minutę užsivilkti uniformą, kerzus ir nubėgti į pagrindinę aikštę. Bėgant dienoms programos vis sunkėdavo, buvo mokoma raportavimo žodžių, kaip naktį gintis nuo priešo ir kaip tyliai eiti naktį bei dieną mišku, kad priešas nepastebėtų. Buvo surengtos virvės traukimo varžybos ir estafetė su pačiomis įvairiausiomis kliūtimis. Garbės sargybos kuopos kariai iš Gedimino štabo bataliono parodė kelis veiksmus su ginklais, mokė šaulius triukų ir keliems leido iššauti iš jų ginklų. Gedimino štabo bataliono kariai aprodė dažniausiai naudojamus ginklus Lietuvos kariuomenėje bei papasakojo apie jų sandarą ir kur jie naudojami. Šalčininkų policijos komisariato policininkai papasakojo apie savo darbą ir administracinę atsakomybę, žmonės iš Genocido muziejaus pravedė mokomąją paskaitą apie mūsų istoriją ir po jos surengė nedidelę viktoriną. Kitą dieną, beje, stovyklautojai irgi turėjo viktoriną tokiomis temomis: Lietuvos šaulių sąjungos (toliau L.Š.S ) statutas, partizanai, L.Š.S istorija, ir senovės Lietuvos istorija. Nuolat pakaitomis vykdavo budėjimai, neišskiriamos buvo net miegojimo valandos. Vienas iš linksmesnių įvykių buvo ,,Muilo šventė“, kai jaunieji karininkai valė koridorių, sporto salę, tualetus bei miegamasias patalpas su muilu ir šepečiu rankose. Būdavo, kad per dieną nesuspėdavo visko įvykdyti pagal programą, bet dvi taisyklės buvo šventos: kiekvieną ankstų rytą (keldavo 7 val. ) rikiuojami būriai ir pakeliama L.Š.S. vėliava ir kiekvieną vėlų vakarą, ar tai būdavo 23 valanda, ar 1 valanda nakties, vėl būdavo rikiuojami būriai ir pagarbiai nuleidžiama vėliava. Prasikaltę jaunieji karininkai gaudavo ne tik fizines bausmes, bet ir bausmes, kurių atlikimas naudingas stovyklautojams. Na, tarkim išvalyti tualetus, dviejuose aukštuose išvalyti grindis ir panašiai.
Paskutiniąją dieną jaunieji šauliai išdrįso vadams pasakyti, kad maistas buvo prastas, bei padėkoti kelis kartus už surengtą tikrai įdomią stovyklą. Manau, kiekvienas išvažiuojantysis iš stovyklos džiaugėsi, kad joje dalyvavo. Iš vienos pusės, stovyklautojai džiaugėsi važiuodami namo, kur jų lauks mamos ruoštas valgis, šiltas patogus dušas, sausi rūbai, minkšta karališko dydžio lova, bet iš kitos pusės, buvo gaila palikti naujuosius draugus ir vadus. Dabar kiekvienas stovyklautojas gali drąsiai girtis artmiesiems, kad priartėjo prie kariškio gyvenimo ir sužinojo daug naujų dalykų.
P.s daugaiu foto --> http://www.facebook.com/media/set/?set=a.240942579258931.68908.100000295710450&l=2a801f2d65
