Antraštės skelbia, jog šių dienų Europos futbolas skendi sutartų mačų skandaluose. Europolas identifikavo organizuotas grupuotes, suskaičiavo sutartų rungtynių skaičių bei atskleidė, jog nešvarių susitikimų būta netgi stipriausiame senojo žemyno futbolo turnyre – UEFA Čempionų lygoje. Vis dėlto, tokios naujienos futbolo gerbėjų nešokiravo ir pernelyg nenustebino. Kodėl?
Ogi todėl, nes nė vienam tikram sporto aistruoliui nėra paslaptis, jog sportas yra verslas, kur sukasi dideli pinigai, o ten, kur sukasi dideli pinigai, švaros nė su žiburiu nerasi.
Atrodo, kad apie korupcijos skandalus sporte yra kalbama gana nemažai. Atrodo, kad su tuo yra griežtai kovojama. Juk 2006 metais vieną garsiausių Europos futbolo klubų Turino „Juventus“ dėl kyšininkavimo skandalo nebuvo pabijota kontraversiškai išmesti iš „Serie A“ pirmenybių bei atimti du čempionų titulus, kurių iš šios didingos komandos gerbėjų širdžių neatims niekas.
Taip pat kartas nuo karto galime išgirsti apie skandalus susijusiais su pavieniais Italijos futbolininkais, kurie dėl tokių skandalų yra skaudžiai baudžiami. Ar tokios baudos ką nors pakeis? Vargu.
Kovą su korupcija futbole ir apskritai didžiajame sporte lyginu su Don Kichoto kova prieš „vėjo malūnus“. Nešališkų ir papirktų teisėjų, su logika prasilenkiančius sprendimus priimančių trenerių bei absurdiškas ir protu nesuvokiamas klaidas darančių žaidėjų buvo, yra ir bus. Drįstu teigti, jog tai neabejotinai yra profesionalaus sporto dalis.
Ieškantiems švaraus, korupcija ar atletų dopingo vartojimu nepagardinto sporto vertėtų apsiriboti mėgėjų čempionatais, kuriuose galima išvysti pačią tyriausią ir nuoširdžiausią kovą.
