Dalykas tas, kad per karą pėdkelnės tapo retenybe: nailonas, iš kurio jas gamino, buvo naudojamas karinei pramonei. Iš jo buvo gaminami parašiutai, virvės ir tinklai, tačiau išeiti į gatvę be pėdkelnių buvo labai nepadoru.
Moterys nebūtų moterys, jeigu nerastų išeities iš šios situacijos. Pėdkelnių deficitas privertė jas... dažyti kojas, išsipiešti pėdkelnių siūles imituojančias juosteles, pėdkelnių kraštelius, žinoma, prieš tai kruopščiai nuskutus visus kojų plaukelius.
Dauguma grožio salonų pradėjo siūlyti atitinkamas paslaugas. Buvo pradėtos gaminti visos reikalingos tam prekės: tonizuojamieji kremai, pieštukai, priemonės nubrėžti tiesią liniją, kuri imitavo taip trokštamų pėdkelnių siūlę.
Pažiūrėti, kaip tai atrodė, galite ČIA.
Karas praėjo, pėdkelnės vėl grįžo į parduotuvių lentynas, o mada skusti kojas liko ir tapo moteriškumo etalonu. Sutikite, ne visos apie tai žinojome.
Taip pat skaitykite: Pėdkelnių raštai ir spalvos: kaip jas derinti ir atrodyti elegantiškai?
