Į sapnus mokslas ilgai žvelgė pro pirštus. Laimei, šveicarų psichiatrui Carlui Gustavui Jungui padėtį pavyko pakeisti.
Įsivaizduokite, kad važiuojate kalnų keliu. Netrukus atsiduriate nepaprastai stačiame, staigiais vingiais išsirangiusiame serpantine ir pastebite, kad jūsų automobilis rieda vis greičiau. Mėginate jį pristabdyti ir su siaubu suvokiate, kad stabdžiai neveikia. Lekiate žemyn, per stebuklą išlaviruodami staigiuose posūkiuose. Iš abiejų kelio pusių žioji prarajos. Tiesą sakant, jokios vilties, kad pavyks laimingai pasiekti kalno papėdę...
Pabundate išpiltas šalto prakaito, smaugiamas begalinio išgąsčio: fui!.. Kaip gerai, kad tai – tik sapnas! Greičiausiai per daug televizijos trilerių prisižiūrėjau. Keliatės, einate į darbą ir naktį išgyventą siaubą pamirštate. O juk gali būti, kad tas sapnas pasakojo apie jūsų gyvenimą, prikišamai baksnojo į neišspręstus klausimus, neįsisąmonintus jausmus. Galbūt sapnas mėgino jus sustabdyti, priversti pamąstyti apie tai, kas tikrai svarbu, ko ilgiau nepaisyti pavojinga...
Norėdami suprasti sapnus, turime išmokti sapnų kalbą, išmokti skaityti naktinių vizijų simbolius. Mėginant tai padaryti, iš pradžių teks išdėlioti sapną atskirais mažais fragmentais, kurių kiekvienas gali būti persmelktas tam tikros reikšmės. Būtent tokį sapnų pažinimo metodą sukūrė C. G. Jungas ir sėkmingai jį taikė gydydamas savo pacientus.
Meistro vizija
Tik būdamas šešiasdešimties K. G. Jungas pirmąkart papasakojo sapną, kuris jį aplankė vaikystėje, ketverių metų vaiką. Kai kuriuos to nakties regėjimo epizodus mokslininkas minė beveik visą gyvenimą.
Sapne jis palengva artinosi prie akmenimis apmūrytos skylės, žiojėjusios žemėje netoli namų. Akmeniniais laiptais jis leidosi žemyn į niūrioje prieblandoje skendinčią patalpą. Kiekvieną jo žingsnį lydėjo baimė, bet kartu ir didžiulis smalsumas. Pagaliau kambario viduryje pamatė stovint pasakiško grožio auksinį sostą, kuriame matyti kažkas gyvas, didelis ir panašus į kelmą. Tas kažkas viršuje turi tik vieną akį – nejudančią, žvelgiančią aukštyn.
Tik praėjus daugybei metų, jau būdamas patyręs psichiatras C. G. Jungas suprato sapno reikšmę: mažas berniukas sapne išgyveno susitikimą su pirmapradžiu fališku simboliu...
Seksas nėra svarbiausias dalykas
C. G. Jungo indėlio į šiuolaikinę psichologiją ir psichiatriją pervertinti neįmanoma. Dabar įprastos psichologo konsultacijos, pastangos įsiklausyti į save – šio šveicaro nuopelnas. Tiesa, pirmasis versti šią vagą ėmėsi tik gerokai vėliau įvertintas psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas. C. G. Jungas žavėjosi jo teorijomis ir kurį laiką jautėsi esąs jo mokinys. Tačiau ilgainiui ėmė ryškėti jų požiūrio į pasaulį skirtumai.
C. G. Jungas nenorėjo pritarti S. Freudo teorijai, tvirtinusiai, kad absoliučiai visi žmogaus veiksmai turi seksualinį pamušalą. Tam, ko nebuvo įmanoma susieti su seksualumu tiesiogiai, S. Freudas sugalvojo terminą "psichoseksualu". Dvasingumas, anot jo, yra ne kas kita – tik "išstumtas, paneigtas seksualumas", o kultūra – tai, kas gimsta iš tokio suvaržymo.
Libido teoriją C. G. Jungas laikė viena iš galimų hipotezių, kai S. Freudui ji švietė kaip neabejotina tiesa. Deja, jų moksliniai ginčai paprastai baigdavosi tuo, kad S. Freudas jaunajam kolegai prikišdavo elementarios patirties stoką. O ir parapsichologiniai reiškiniai, taip labai rūpėję C. G. Jungui, jo mokytojui kėlė vien pašaipą. Šis vadino juos "nesąmonėmis, juodomis okultizmo sąnašomis".
Nepramintu keliu
Pasisėmęs iš S. Freudo vertingos patirties, C. G. Jungas toliau patraukė savo keliu. Nepaisant mokslininko nusistatymo, visus savo išprotavimus tikrinti kritiškais išbandymais, labai didelį vaidmenį jo mokslinėje kūryboje vaidino paties regimi sapnai ir intuicija. Gilindamasis į savo ir pacientų psichiką, tuo pat metu jis buvo ir tyrinėtojas, ir gydytojas, troškęs palengvinti žmogiškosios sielos – psichės – kančias. C. G. Jungui siela buvo tikrovė, visiškai reali, sudaryta iš dviejų dalių.
Pirmoji jų – sąmonė, reguliuojanti ir kontroliuojanti viską, ką mes darome būdami sveiko proto. Antroji dalis - pasąmonė arba tai, apie ką nemąstome, ko nesuvokiame, neprisimename, ką jaučiame ir darome nesutelkę į tai dėmesio. Šioje dalyje glūdi ir tie dalykai, kuriuos padaryti rengiamės, tik sąmonę informacija apie juos pasieks gerokai vėliau.
Beje, C. G. Jungas buvo įsitikinęs, kad egzistuoja kelios pasąmonės formos: asmeninė pasąmonė, palyginti "skysta", slūgsanti arti sąmonės paviršiaus; o štai kolektyvinė pasąmonė – neišmatuojama gelmė, kurioje gyvuoja visa tai, kas mums įgimta, nors asmeniškai to nesame patyrę. Tai jungtis, kuri jungia mus su praeities kartomis, apskritai su visa žmonija. Šios jungtys dažnai išnyra mūsų sapnuose tam tikrais senoviniais pavidalais (archetipiniais simboliais), pavyzdžiui, pasirodo kaip Saulės dievas.
Naktį mikrofoną perima pasąmonė
Aiškintis sapnus C. G. Jungui atrodė itin svarbus dalykas. Tam jis sukūrė specialią metodiką, pagal kurią sapną išnarstydavo į atskiras detales, išgrynindavo jame šmėstelėjusius motyvus. Paskui šiuos lygino su įvairių tautų ir epochų mitais, sakmėmis, archetipais ir simboliais. Tada tuos iššifruotus elementus sujungdavo į logišką seką ir taip gaudavo per sapną atėjusį prasmingą pranešimą. Žinoma, taip "perskaityti" sapną gali tik gerai tam pasirengęs žmogus.
C. G. Jungas buvo visapusiškai apsišvietęs – išstudijavęs senųjų kultūrų mitologijas, susipažinęs su Rytų ir Vakarų dvasinių tradicijų istorija, gilinęsis į kinų ezoteriką ir pirmaisiais mūsų eros amžiais klestėjusį gnostikų mokymą. Šis žmogus išmanė apie viduramžių mistikų darbus, domėjosi alchemija ir rozenkrancų judėjimu. Stačiai neaprėpiama šveicaro gydytojo erudicija leido jam analizuoti pacientų sapnus be galo įžvalgiai ir tiksliai.
Nevardysime visų C. G. Jungo sukurtų koncepcijų. Pakaks pasakyti, kad daugelis jo sukurtų teorijų iki šiol pripažįstamos ne tik psichologijos mokslo, bet ir veikia mūsų kasdienybėje. Ko gero, ne kiekvienas kalbantis apie savo bičiulį "intravertą" žino, kad šį terminą žmogaus psichologiniam tipui apibrėžti sugalvojo būtent C. G. Jungas. Ieškoti moters charakteryje vyriškų bruožų ir vyro prigimtyje – moteriškų savybių – irgi C. G. Jungo sumanymas. Gal būtent XXI a. žmonės pagaliau patikės genialaus šveicaro tikinimu, kad gyvenimui prasmę suteikia pastangos atverti slapčiausias savo dvasios kertes.
Universalūs simboliai
Jau nuo netamenamų laikų savo sapnų reikšmę žmonės mėgina iššifruoti pasitelkę sapnininkus. Tačiau, pasak C. G. Jungo, sudaryti universalų sapnininką užduotis ne iš lengvųjų. Mat kiekvienas sapnas, kaip ir jį sapnuojantis žmogus, yra nepakartojamas. Todėl sapną visada reikia aiškintis konkretaus žmogaus gyvenimo fone, atsižvelgiant į jo būdą, gyvenimo patirtį, išgyvenamus sunkumus ir lankančias mintis. Tad pateikti pavyzdžiai tėra mėginimas parodyti, kaip reikėtų žvelgti į sapno vaizdus ir juos "skaityti".
Dykuma – užuomina, kad sapnuojantysis susidūrė su išskirtine gyvenimo situacija. Žmogaus pasąmonė jaučia, kad likimas rengia jam atvirą iššūkį. Teks stoti akis į akį su mirtina grėsme. O gal pražūtinga vidine tuštuma...
Vanduo – daugiareikšmis simbolis. Pačia bendriausia prasme sapno vanduo byloja apie sujudusią vidinę gelmę, apie audringas bangas, sukeltas slaptų troškimų ir aistrų.
Ugnis simbolizuoja būtinumą atsiduoti visa keičiančių permainų liepsnai (pvz., jeigu sapne regite degant jūsų namą, tai gali reikšti gilų vidinį poreikį keisti darbą arba gyvenamąją vietą). Ugnis sapne yra ir Dievo simbolis.
Medis – miegančiojo dvasinės būklės išraiška. Medžio ypatumai – tai žmogų kamuojančių klausimų atspindys. Beje, medis yra iškalbingas dvasinio augimo simbolis.
Automobilis dažniausiai atspindi sapnuojančiojo esamą gyvenimo aplinkybes. Šį simbolį galima suprasti ir kaip trokštamą nepriklausomybę, asmenybės autonomiją.
Automobilio avarija labai dažnai išduoda žmoguje vykstant vidinę kovą; grumiasi, savo teisių reikalauja prieštaringi asmenybės aspektai.
Požemiai, tuneliai padeda rasti kelią į save, įtraukia gilyn į vidinio pasaulio gelmę, moko į viską pažvelgti kitaip.
Ledas – užgniaužti jausmai.
Brangenybių, aukso, lobių ieškojimas – sapno šeimininkui neduoda ramybės mintys apie gyvenimo prasmę.
Žaltys – sielos vedlys, padedantis nepaklysti klaidžiojant po šešėlių karalystę.
P. S. Jei domitės C. G. Jungo darbais ir dar nematėte filmo „Pavojingas metodas“, įtraukite jį į „Verta pažiūrėti“ sąrašą, turėtumėte nenusivilti.
