Mokslo nustatyta, jog sveikas, normalios psichikos žmogus sapnuodamas praleidžia net trečdalį savo gyvenimo. Jei bandysite šį faktą sutriuškinti į šipulius replikuodami „o aš niekada nesapnuoju!“, somnologų (miegą tiriančių specialistų) būsite kaipmat demaskuoti. Nesapnuojančių žmonių, išskyrus pavienius atvejus, nėra. Jei jums atrodo, kad nesapnuojate, tai greičiausiai reiškia, jog neprisimenate savo sapnų.
Apskritai sapnuoja visi, tik ne visi ir ne visada vienodai. Neretai pasitaiko, kad žmonės žino, jog sapnavo, tik neprisimena ką. Arba prisimena, bet tik nerišlius fragmentus. Dažniausiai tokie sapnai būna padriki, trumpi, blankūs... Tačiau kartais sapno reginys išsirutulioja tarsi tikrame filme, kitaip tariant, būna be galo spalvotas, raiškus, su jausmingais išgyvenimais ir savitais siužeto vingiais. Kai kurie žmonės „įsigudrina“ kitą naktį netgi susapnuoti to sapno tęsinį arba naują to paties sapno versiją. Deja, įspūdingų sapnų regėtojams mokslininkai turi nelabai džiugią žinią – senstant gebėjimas matyti spalvotus sapnus tolydžio menksta...
Apie sapnų mechanizmą
Sapnai mokslininkams – be galo įdomus ir, ko gero, neišsemiamas tyrimų objektas. Vadinamosiose miego laboratorijose nuolat atliekama daugybė eksperimentų. Reikia pripažinti, kad mokslas apie sapnų karalystę jau yra atkapstęs pačių netikėčiausių faktų. Visgi galima numanyti, jog tai tėra lašas jūroje. Tikroji sapnų esmė tebeskendi mūsų pasąmonės tamsybėse (o gal šviesybėse, kas ten žino...).
Kaip apskritai veikia miego mechanizmas? Mokslui tiksliai yra žinoma tai, kad miegą sudaro dvi fazės. Pirmoji – vadinamasis lėtasis miegas, kurį sudaro dar keturios stadijos. Pirmoji prasideda paviršutinišku snūduriavimu, ketvirtoji virsta giliu įmygiu. Į pirmąją miego fazę nugrimzdęs dažnas žmogus išvis dar nė nesijaučia miegąs. Jei kas tuo metu pabudintų, greičiausiai neigtų, kad buvo užmigęs. Užtat jei kas mėgintų išversti iš lovos panirusį į ketvirtą miego stadiją, jaustųsi kaip į Žemę netikėtai nublokštas ateivis.
Antrąją miego fazę mokslininkai vadina aktyviuoju, paradoksiniu miegu arba REM (angl. k. „Rapid Eye Movement“, apytiksliai išvertus, „padažnėjęs akių judėjimas“). Stebėdami žmogų šios fazės įkarštyje, matytumėte, kaip įnirtingai, netgi bauginamai po vokais juda jo akių obuoliai ir nuo tankaus kvėpavimo kilnojasi krūtinė. Iš tiesų, jei kada kankinama nemigos naktį tokį išvysite sutuoktinį ar kitą šeimos narį, nepulkite nerimauti. Žmogus paprasčiausiai sapnuoja. Aktyvaus miego fazėje praleidžiame vidutiniškai 20–25 procentus viso miego.
Apskritai per aštuonių valandų nakties pogulį visą abiejų fazių miego ciklą pakartojame keturis penkis kartus. Pirmoji aktyvaus miego (arba sapnų) fazė paprastai pasireiškia praėjus 70–90 minučių po užmigimo. Tik vargu ar tuo laiku susapnuotą sapną prisiminsite, nebent netyčia atsibustumėte ar būtumėte pažadinti. Nustatyta, kad daugelis žmonių aiškiausiai prisimena tuos sapnus, kurie aplanko paryčiui.
Kiek sapnų apskritai įmanoma prisiminti? Bene labiausiai paplitusi nuomonė, jog per visą naktį žmogus dažniausiai susapnuoja 4–7 sapnus, o statistinis sapnuotojas iš jų prisimena ne daugiau kaip tris. Vis dėlto tai labai individualu. Žinoma atvejų, kai dvasiškai itin ištobulėję žmonės (pvz., Tibeto vienuoliai, indų jogai ar toltekų žyniai) geba valdyti savo sapnus bei sapnuoti sąmoningai. Tokie žmonės gali prisiminti tiek sapnų, kiek patys nori. Maža to, jie geba koreguoti jų turinį.
Kam mums tie sapnai?
Regis, apie sapnus prišnekėjome nemažai, bet pamiršome patį svarbiausią klausimą: kam jie išvis mums yra reikalingi ir kokių galų juos tiek tyrinėti? Jei tikitės aiškaus ir tikslaus atsakymo čia ir dabar, galite šio straipsnio nebaigti skaityti. Vienareikšmiškai į tai atsakyti negali net patys mokslininkai. Nuomonių daug ir įvairių. Kieno tiesa, nežinia. Tačiau faktas, kad jau prieš tūkstantmečius žmonės sapnams teikė labai didelę reikšmę, verčia suklusti.
Štai senovės kinai tikėjo, kad žmogui miegant jo siela išsirengia pasivaikščioti po visatos erdves, todėl sapnuojančio žmogaus negalima žadinti, nes siela gali pasiklysti ir į kūną niekada negrįžti. Dar ir šiandien atokiose Kinijos provincijose žmonės tiki šiuo prietaru ir nieku gyvu neįsileidžia į savo buitį žadintuvo.
Romos imperijos laikais sapnai buvo taip sureikšminami, kad dėl jų atidėdavo karus, o pranašišku pavadintas sapnas net būdavo kruopščiai gvildenamas Senate. Beje, tada buvo sukurtas ir pirmasis sapnų aiškinimo žinynas. Didieji imperatoriai netgi turėjo asmeninius sapnų aiškintojus. Tiesa, ši profesija buvo gana rizikinga. Neteisingai išaiškinęs sapną pranašas rizikavo savo galva.
Istorija byloja, jog iš sapnų yra gimęs ir ne vienas svarus atradimas ar meno kūrinys. Sklando kalbos, jog A. Einsteino reliatyvumo teorija gimė pranašiškame sapne, D. Mendelejevas susapnavo savo periodinę elementų teoriją, o F. A. Kekule – benzolo molekulės sandarą... O štai garsųjį Frankensteiną rašytoja Mary Shelley įvardijo kaip košmaruose regėtą padarą...
Na, o grįžtant prie esminio klausimo, kam mums reikalingi sapnai, galima pasakyti tiek: galimas daiktas, jie – tarsi mūsų sąmonės ir pasąmonės saugikliai, o gal tiksliau, filtrai. Viena populiariausių mokslinių teorijų teigia, jog sapnai padeda smegenims apdoroti per dieną sukauptą informaciją ir ją sudėlioti į reikiamus „stalčiukus“. Mokslininkai netgi teigia, kad menkai ir blankiai sapnuojantys žmonės būna labiau išsiblaškę, sunkiau susitelkia, prasčiau įsimena, taip pat yra linkę į depresiją, dirglumą.
Taigi, nors mistinė sapnų pusė tebelieka mįslinga, bent jau viena yra tikra – sapnai mums yra labai svarbūs, galbūt netgi gyvybiškai. Tuo nesunkiai įsitikino ir rusų mokslininkai. Vieną savanorį jie nakčiai uždarydavo į miego laboratoriją ir prijungdavo prie specialių jo miegą sekančių aparatų. Vos jis panirdavo į sapną, būdavo tuoj pat pažadinamas. Kas gi jam nutiko? Po kelių eksperimento dienų vargšelis buvo tarsi vaikščiojantis zombis. Negalėjo atlikti net elementariausių intelekto testų, vargiai sukaupdavo dėmesį ties kasdiene veikla, smarkiai sušlubavo jo atmintis. Štai ir vienas iš atsakymų, dėl ko reikalingi sapnai...
Įdomu žinoti
Pasak sapnų žinovų, kai kurie sapnai būna pranašiški, signalizuojantys apie įvairius ateities įvykius. Manoma, kad iš jų galima nuspėti netgi apie gresiančią ligą ar kitokį realų pavojų. Žinovai įsitikinę, jog mūsų pasąmonė neretai jaučia gresiantį negalavimą, bet dieną smegenys būna apkrautos tokio galingo informacijos srauto, kad šie signalai pasiklysta juose lyg balsas tyruose. Naktį, atsikračius išorinių dirgiklių, prabyla vidinis balsas.
Tarkim, prieš prasidedant anginai ar kitokiems gerklės negalavimams, kai kada žmonės sapnuoja, kad juos kažkas smaugia ar griebia už gerklės.
Prieš plaučių ligas galite susapnuoti, jog lipate kur nors aukštyn ir jums trūksta kvapo, esate po vandeniu ir dūstate arba ant krūtinės užkrito koks nors sunkus, kvėpuoti trukdantis daiktas.
Jei prasideda virškinimo negalavimai, daugelį sapnuose kankina pasišlykštėjimą keliantys dalykai, įvairūs kirminai, sugedęs maistas ir pan.
Kai per sapnus norisi rėkti, bet tik išpilta šalto prakaito tegalite žiopčioti, tai gali byloti apie gresiančius širdies arba emocinio pobūdžio sutrikimus.
Kai kuriuos žmones kartais ilgai kamuoja vienas ir tas pats sapnas, dažniausiai nemalonus. Pasak sapnų tyrėjų, tai gali būti ne kas kita, o kokia nors iš pasąmonės išplaukianti neišspręsta problema. Šis sapnas liaujasi lankęs tada, kai problema išsprendžiama.
Atlikus tyrimus nustatyta, jog miegančius žmones veikiantys kokie nors dirgikliai neretai sapnuose pasireiškia su jais susijusiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, pagirių kamuojami žmonės neretai sapnuoja, kad be paliovos geria vandenį ar kokį kitą gėrimą ir niekaip negali numalšinti troškulio. Sukaitęs gali susapnuoti, kad atsidūrė kokioje nors kaitrioje vietoje. Jei kambaryje tvyro dūmai, galbūt prisisapnuos, tarkim, laužas. Yra išlikęs ne vienas liudijimas, jog iš naktį kilusio gaisro išsivaduoti padėjo ne kas kita, o panašus sapnas.
Įdomūs faktai
- ♦ Tyrimas parodė, jog nuo 70 iki 80 procentų mūsų sapnų yra spalvoti, bet spalvas prisimename tik 25 procentų atvejų, jei apskritai prisimename sapną.
- ♦ Sapnuoja ne tik žmonės. Moksliniais tyrimais išaiškinta, kad sapnuoja daugelis rūšių žinduolių. Kuo aukštesnis jų išsivystymo lygis, tuo didesnę miego dalį jie praleidžia sapnuodami.
- ♦ Pastebėta, jog drambliai miegodami stovi, o panirę į sapno fazę atsigula.
- ♦ Tyrimais įrodyta, kad pažadinus į sapno fazę panirusius žmones net 80 procentų jų tiksliai atpasakotų, ką sapnavo.
- ♦ Normalios psichikos suaugęs žmogus, miegantis vidutiniškai aštuonias valandas, greitojo miego, arba sapnų, fazėje būna vidutiniškai dvi valandas per naktį. Na, o per visą savo gyvenimą po sapnų pasaulį klaidžiojame vidutiniškai šešerius metus.
- ♦ Pasak mokslininkų, sapnuoti pradedama dar būnant mamos įsčiose – maždaug 7–8 nėštumo savaitę. Tiesa, pastebėtas dar vienas įdomus dalykas: maždaug iki trejų metų vaikai paprastai nesapnuoja savęs.
- ♦ JAV mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog nuo gimimo ar iki trejų metų apakę vaikai išvis nesapnuoja vaizdų. Jų sapnai dažniausiai būna garsų, kvapų, lytėjimo ir kitų pojūčių junginiai.
- ♦ Kai žmogus knarkia, jis negali sapnuoti.
- ♦ 67 procentai žmonių sapnuose patiria dežavu pojūtį. Tai dažniau nutinka moterims nei vyrams.
- ♦ Viena mokslinė sapnų studija atskleidė, kad vyrai sapnuose dažniau regi vyriškosios lyties asmenis, moterys – panašiomis proporcijomis ir vyriškosios, ir moteriškosios.
- ♦ Tirdami specialia aparatūra, mokslininkai aptiko, kad žmogaus smegenys sapnuojant yra aktyvesnės nei tada, kai jis yra atsibudęs, sąmoningos būsenos.
