Tai moteriai kaskart suteikiamas vis kitas pavidalas: Palaimintosios Mergelės Marijos, angelo, moters-vaiko. Nevertėtų stebėtis tokiu sudievinimu, nes į garsiausius dailininko darbus nužengusi paslaptingoji buvo svarbiausia jo gyvenimo figūra – mylimoji Gala. Apie 1929-aisiais tarp jų įsiplieskusią aistrą ir šiandien netyla kalbos, nes nuo pat pirmųjų pažinties dienų įsimylėjėliai tikrai nebuvo pagal visuomenėje nusistovėjusius standartus gyvenanti pora.
Skaistuolis ir ištekėjusi dama
Niekas neabejoja, kad Jelena Dimitrijevna Djakonova, kurią visi jos pačios prašymu vadino Gala, traukė stipriosios lyties atstovus kaip medus. Liaunu liemeniu, švelnia it kūdikio oda ir puikiu išsilavinimu vyrus žavėjusi Maskvos valdininko dukra 1917 m. susisaistė su prancūzų poetu Pauliu Eluardu. Jau tada Gala garsėjo kaip vyrų širdžių kolekcininkė: sutuoktiniui nebyliai pritariant, ji užmezgė romaną su vokiečių skulptoriumi ir dailininku Maxu Ernstu.
1929-aisiais trisdešimt šešerių metų moterį likimas suvedė su dešimčia metų jaunesniu siurrealistu Salvadoru Dali. Šis taip troško užkariauti Galą, kad nepaliaudamas stebino ją savo išsišokimais: vaškavosi ir net dažė mėlynai pažastis, tepė kūną ožkos išmatomis ir vaikščiodavo ant galvos užsidėjęs raudoną pelargonijos žiedą. Kiekvieną kartą, kai Salvadoras bandydavo pasikalbėti su Gala, jį ištikdavo nekontroliuojami juoko priepuoliai.
Kalbama, kad dvidešimt penkerių S.Dali vis dar buvo skaistus, nes jautė nepaaiškinamą moterų genitalijų baimę. Kad ir kaip būtų, keistajam ispanų tapybos genijui pavyko apsukti Jelenai galvą, ir jiedu 1929 m. sumainė žiedus civilinės metrikacijos biure, o 1934 m. amžiną meilę prisiekė ir prieš Dievą. Smalsuoliai dar ir šiais laikais bando įspėti, kuo Galą traukė skaistus ir keistais poelgiais garsėjęs jaunuolis, kad tai nuklysdama, tai sugrįždama buvo šalia jo visą likusį gyvenimą.
S.Dali gelbėtoja
Salvadoras Dali teigė, kad Gala buvo jo pergalė – ta, kuri stūmė jį į priekį ir išgelbėjo nuo beprotystės bei ankstyvos mirties. Maža to, Gala stebuklingu būdu pažadino jo kūrybines galias. S.Dali ištobulino daugiasluoksnio tapymo, dvigubo vaizdavimo technikas. Jis tiesiog gyveno to meto dvasia, o kartą net pareiškė: „Siurrealizmas – tai aš“.
Antrojo pasaulinio karo metais, kai ispanų dailininkas gyveno su mylimąja Amerikoje ir buvo visiškai pasinėręs į tapybos medžiagų panaudojimo galimybių tyrinėjimą, tarp jo ir žmonos įsiplieskė anekdoto vertas ginčas, kurį S.Dali perpasakojo savo prisiminimuose. Tuo laikotarpiu Salvadoras keldavosi naktimis, kad užteptų ant paveikslų šiek tiek lako, – kaip vėliau pats užsiminė, tai buvo tikras pamišimas. Vieną naktį Gala jo pasiteiravo: „Ką gi tu darytum, jei kaip tiems vaikinams (dalyvaujantiems kare) tektų kiekvieną dieną nepaliaujamai kautis? Man atrodo, kad, palyginti su šia prievole, tavo technikos problemos nėra tokios neišsprendžiamos!“ O Salvadoras atsakė: „Jeigu taip nutiktų, tokiu atveju aš neleisčiau TAU dalyvauti kare“. Pasirodo, S.Dali net nepagalvojo, kad į karą tektų eiti jam – pirmoji dingtelėjusi mintis buvo apie mūšio lauke besikaunančią žmoną!
Kotletai ir rožės
Net ir ištekėjusi už S.Dali Gala keisdavo vieno meilužio glėbį į kitą. Ją itin traukė jauni menininkai, kuriuos mainais už dėmesį tiesiog užversdavo dovanomis. Sulaukusi septyniasdešimties, užmezgė romaną su roko atlikėju Jeffu Fenholtu ir padovanojo jam milijono dolerių vertės namą bei kelis S.Dali paveikslus.
Kita vertus, Galai Salvadoras iki pat mirties liko ta ašis, apie kurią sukosi gyvenimas. Su užsidegimu gamindavo jam valgyti, net sirgdama vaikščiodavo gatvėmis siūlydama praeiviams įsigyti vyro kūrinių. Paklausite – kodėl ši fatališka moteris savo dienas paaukojo siurrealistinių fantazijų pasaulyje gyvenančiam keistuoliui? Matyt, todėl, kad tas keistuolis sugebėjo vertinti šalia esančią mylimąją.
Jo gebėjimą taikliai parinkti komplimentus išduoda vienintelis sakinys: „Akivaizdu, kad pirmasis, kuris jaunos moters skruostus palygino su rožės žiedlapiais, buvo poetas, bet tas, kuris pirmasis tai pakartojo, greičiausiai buvo kvailys.“ Salvadoras nešykštėjo savo moteriai švelnių žodžių: vadino ją Galuška, Gradiva, Oliva (jos veidas buvo ovalus, o kūno oda gelsvai žalsvo atspalvio), Oliveta, Buribeta ir kt. S.Dali vaizduotė buvo tokia laki, kad viename iš paveikslų ant Galos pečių nutapė kotletus, taip išreikšdamas troškimą ją suvalgyti.
1968 m. Salvadoras padovanojo savo mylimajai pilį ir pasižadėjo pats ten vykti tik gavęs raštišką jos sutikimą. Galbūt S.Dali būtų sugalvojęs dar originalesnių būdų išreikšti savo meilę, bet 1982-aisiais Gala paliko šį pasaulį. Po jos mirties dailininkas prarado norą tapyti, nepaliaujamai raudojo, labai mažai valgė, net visiškai atsisakė skysčių trokšdamas, kad jo kūnas dehidratuotų. Ispanų tapybos genijus mirė 1989 m. klausydamas mėgstamo įrašo „Tristanas ir Izolda“.
