Na, teisėta žmona dažniausiai linkusi apsimesti, kad jokios meilužės nėra, nors dažniausiai moteriška intuicija jos neapgauna. Taigi, šeimos gyvenime atsiranda nauja figūra: meilės trikampis.
Ką jame veikia žmona? Stengiasi nutildyti tą viduje iš pykčio ir nuoskaudos kilusį šauksmą, nes juk skaudu – labai skaudu...
Na, o meilužė? Ji, aišku, žino, į kokią situaciją įsipynė. Ir iš pradžių tai jai gali patikti. O kodėl – tik iš pradžių? Nes romano pradžioje ji apsvaigusi ir į nieką nesigilina. O kai pradeda, suvokia, kad jai, kaip kiekvienai moteriai, reikia meilės, švelnumo, saugumo ir – kad mylimas vyriškis šalia būtų. Visada, o ne tik tada, kai gali. Bet tai, deja, neįmanoma.
Taigi euforiją kiečia dirglumas, pyktis, neapykanta ir liūdesys. Aplanko jausmas, kad ja naudojasi, kad ignoruoja, stumia į antrą planą.
O ką gi veikia likusi trikampio kraštinė – vyras? Jis jaučiasi puikiai, mat meilužė, pati to neįtardama, padaro gerą darbą: įneša harmonijos į savo meilužio šeiminį gyvenimą. Vyras beveik patiki, kad ne tik tos dvi, bet beveik visos moterys, pradedant kontora ir baigiant sporto klubu, jį dievina. Jo vyriškasis ego žydi, jis nusiramina, jo seksualiniai poreikiai su kaupu patenkinti. O geriau įsižūrėjęs į nuosavą žmoną, pamato, kad ir ji – visai nieko.
Taip pat skaitykite: Vienų nekenčiamos, kitų mylimos: žinomiausios pasaulio meilužės
Be to, jis jaučiasi kaltas. Ir toks kaltas, kad net nepastebi to, kas anksčiau jį nervindavo. Namie jauku ir gera, žmona maloniai šypsosi, vaikai klauso. Vyrui kyla noras apiberti savo namų fėją dovanomis, sutikti su ja net nueiti į operą, o vaikus išsivežti paslidinėti.
Taigi, meilužė, kaip koks patyręs psichoterapeutas, ima ir pagerina šeimos klimatą. Ji, aišku, norėjo, kad būtų atvirkščiai, bet dažniausiai atsitinka būtent taip. Ir meilužė niekaip negali suprasti, kodėl jos katinėlis nesiskiria su savo ragana. Jis jai tai aiškina įvairiai: „Mes juk turime vaikų“, „Žmona dabar sirguliuoja, negi ją paliksiu?“, „Šeima man šventa...“ Na, ji beveik patiki, nes vyras dažnai ją girią ir skundžiasi žmona (bent iš pradžių).
Bet faktas toks – jis nesiskiria. Pasąmonėje vyras nori susigrąžinti žmoną tokią, kokią kažkada vedė – gražią, seksualią, energingą. Tokią, kokia dabar yra meilužė. Ir todėl jis ja pasinaudoja. Meilužės padedamas jis tiesiog... suteikia žmonai progą vėl sušvytėti naujomis spalvomis. Aišku, visi trikampio dalyviai to nesuvokia. Jie įsitikinę, kad viskas vyksta visai kita linkme, bet faktas – LABAI retai vyras palieka šeimą ir su vienišu lagaminėliu atspūdina pas meilužę, ar ne?
Meilužės paskirtis – deja, deja – ne gauti sau vyrą, o prikelti iš pelenų ir priversti spindėti vedusio meilužio žmoną. Taigi, neverta meilužių kaltinti, kad jos ardo šeimas. Ne – jos jas sulipdo! Pačios to nežinodamos, jos vaidina filme, kurio scenarijaus net nenumano... Jos – tarsi gerosios sanitarės: parodo, kur šeimoje skauda, o paskui pati šeima jau gydosi žaizdas. Kartu arba atskirai...
Ir net jei vyras susideda su tąja meiluže, palieka žmoną, praėjus kiek laiko, matome vaizdą: meilužė veža vežimaitį su kūdikiu, išvaizda - kaip kadaise jos dabartinio vyro buvusios žmonos, o štai paliktoji žmona sulieknėja, atsitiesia, pražysta, tampa laisva ir patrauklia moterimi. Ir tada vyrelis eina pas ją guostis, kaip jis taip neapdairiai tokią moterį išmainė į tą jauniklę, kuri jo net nesupranta, nepažįsta, yra egoistė ir net galvos nepaglosto... Meilužės pradeda, žmonos laimi!
Taip pat skaitykite: Svarbus ne sekso partnerių skaičius, o aplinkybės
