V. Legkausko teigimu, sprendžiant dėl neištikimybės kilusią santykių krizę, jokiu būdu negalima manyti, kad dabar viskas priklauso tik nuo vieno, partnerio neištikimybę išgyvenusio žmogaus: „Pirmiausia žmonės turi norėti ją įveikti. Ir svarbu, kad norėtų du žmonės – ne vienas. Standartinė klaida yra manyti, kad viskas priklauso nuo vieno žmogaus – nuo to, kuris patyrė neištikimybę: kad jis gali su tuo susitaikyti, gali atleisti, gali su tuo gyventi. Tokiu atveju neištikimybė kartojasi ir galiausiai santykiai vis tiek sugriūna.“
– Kodėl taip keblu ir nedrąsu kalbėti apie neištikimybę, jeigu ji jau yra?
– Apie neištikimybę kalbėti sunku dėl didžiulio emocinio krūvio, kurį ji sukelia. Su neištikimybe yra susiję daug stiprių jausmų, kurių mes nenorėtume rodyti: pyktis, baimė, neapykanta, kaltė, gėda. O kalbėti reikia ir tenka, nes su ja susiduria ne tiek mažai žmonių.
Tyrimai rodo, kad per gyvenimą gana daug tiek vyrų, tiek moterų buvo neištikimi savo antrajai pusei. Be to, ši tema aktuali ne tik tiems žmonėms, kurie patys būna neištikimi, ar jų partneriams. Neištikimybė griauna santykius, o griūvantys santykiai sukelia domino efektą, todėl būna sunku visiems aplinkiniams, ypač vaikams.
– Paprastai manoma, kad neištikimybė reiškia bet kokių santykių pabaigą.
– Neištikimybė nebūtinai reiškia santykių pabaigą, nors dažniausiai taip ir yra. Neištikimybė turi tokią stiprią griaunamąją jėga, kad senovės žmonės ją netgi patvirtino mituose. Pavyzdžiui, daugelis žino Trojos mitą, kuris pasakoja apie tai, kad neištikimybė turi tokią didžiulę neigiamą emocinę energiją, jog gali sugriauti ištisas civilizacijas. Juk Trojos karas, kilęs dėl to, kad kažkas pagrobė kažkieno žmoną, truko 10 metų.
– Kiek šiuolaikinėje visuomenėje neištikimybė yra toleruojama? Juk yra žmonių, kurie sako, kad ištikimybė jiems nėra svarbiausias dalykas.
Žinoma, žmonių gyvenimas po skyrybų pasunkėja, bet nepasunkėja katastrofiškai, o tada ir visuomenė taip stipriai nebespaudžia.
– Vertybės liberalėja – geriausiai tai matyti muilo operose. Pirmuosiuose matytuose serialuose, tokiuose kaip „Vergė Izaura“ ar „Santa Barbara“, nepaisant visų bangų, posūkių ir dramų, žmogus likdavo ištikimas.
Šiandieninės muilo operos rodo kitokią istoriją: veikėjai myli vienas kitą, bet dažniausiai kažkuris vienas arba net abu ne tik turi santykių šone, bet ir kuria šeimas, susilaukia vaikų su kitais žmonėmis. Kaip matome, populiariojoje kultūroje absoliuti ištikimybė šiek tiek pastumta į šoną, o tas poslinkis turi aiškią banalią priežastį: neištikimybė turi didelę griaunančią jėgą, kuri daugeliui atvejų pajėgi sugriauti santykius.
Santykių ir šeimos griovimas mažiau turtingoje visuomenėje, ypač agrarinėje, kokia buvo Lietuva tarpukariu ar pokariu, abiem pusėms reiškė labai didelį materialinės gerovės sumažėjimą. Dėl to skurdesnė visuomenė neištikimybės netoleruodavo. O islamo pasaulyje už tai taikomos ypač žiaurios sankcijos – tarkim, užmušama akmenimis ir pan.
Bet, kai visuomenė tampa turtinga tiek, kad vienas žmogus uždirba tiek, kad užtenka ir jam, ir keliems jo palikuonims, neištikimybė nebeturi tokių didelių griaunančių ekonominių pasekmių. Žinoma, žmonių gyvenimas po skyrybų pasunkėja, bet nepasunkėja katastrofiškai, o tada ir visuomenė taip stipriai nebespaudžia. Tai patvirtina ir faktas, kad visuomenėje buvo pradėtos toleruoti skyrybos.
