VDU sociologas Artūras Tereškinas: lietuviai į seksą žiūri per rimtai

„Lietuviams trūksta lakesnės erotinės vaizduotės. Jei žvilgtelėtume kad ir į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, įdomesnės erotikos ten nerasime. Skaitančiam kitomis kalbomis, pavyzdžiui, anglų ar prancūzų, ji paprasčiausiai atrodys juokinga“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas prof. dr. Artūras Tereškinas.
Artūras Tereškinas
Artūras Tereškinas / Eglės Navickaitės nuotr.

Kad neturime išlavintos erotinės vaizduotės ir dažnai įsivaizduojame seksą kaip kažką gėdingo ir nešvaraus, sociologo teigimu, lėmė daug veiksnių: gana uždaras, prievartos kupinas mūsų valstybės gyvenimas XX amžiuje ir apskritai istorinė bei kultūrinė patirtis, kurioje seksualiniam arba lytiniam lavinimui skiriama labai nedaug vietos.

„Juokaujant galima sakyti, kad dalis iš mūsų gyvename XIX a. lietuvių tautinio atgimimo idealais, pagal kuriuos savo seksualinę energiją būtina nukreipti į gerus ir naudingus darbus tėvynei arba bent jau sau. Vis stringa bet kokios prasmingesnės pastangos įvesti lytinį auklėjimą Lietuvos mokyklose, nes vadovaujamasi atsilikusia ir labai žalinga seksualinės skaistybės bei susilaikymo ideologija“, –  konstatuoja VDU Sociologijos katedros profesorius.

Seksualumas suvokiamas paviršutiniškai

Lyčių ir kultūros sociologijos tyrinėtojas tikina, kad seksualumas yra platesnė sąvoka nei seksas – jo negalima tapatinti vien su lytiniais santykiais. Pasak profesoriaus, seksualumas susideda ne tik iš mūsų seksualinio elgesio ir seksualinių tapatybių (pavyzdžiui, heteroseksualių ar homoseksualių), bet ir seksualinių fantazijų, vaizdinių, vertybių, normų, kūno supratimų.

„Galima sakyti, kad seksualumas suformuoja tai, ką laikome seksu, arba fiziniu seksualumo įgyvendinimu. Todėl mąstymas – neatskiriama seksualumo dalis. Be jo ir seksas būtų tik mechaninė fizinių veiksmų visuma. Tai, kokiomis erotinėmis fantazijomis gyvename, ką laikome patraukliu partneriu, kas mus jaudina ir kas mums atrodo nepriimtina sekso metu, irgi yra mūsų seksualumo dalis. Nors patys to nesuvokiame, protas valdo mūsų seksualinį elgesį“, – pasakoja A. Tereškinas.

Lietuvoje vis dar manoma, kad netoleruoti kitokios seksualinės elgsenos, skirtingų seksualinių tapatybių, apskritai, kitokio požiūrio į seksualumą (erotines fantazijas, malonumus, vertybes) yra lietuviškumo ženklas. Tačiau, A. Tereškino nuomone, kai nekenti kitokio žmogaus ir kitokio seksualumo, bijai ir pats eksperimentuoti, nes manai, kad tai nenormalu. „Kai nuvertini ir net patologizuoji kitokios lytinės orientacijos asmenis, bet koks seksualinis eksperimentavimas tau pačiam kelia nerimą ir įtampą“, – atskleidžia mokslininkas.

A. Tereškinas siūlo imti pavyzdį iš Skandinavijos šalių ar Vokietijos, kur seksualiniai dalykai diskutuojami atvirai, nebijoma atvirai priimti netradicines seksualinio elgesio formas. „Kuo šalis liberalesnė, tuo ji labiau pripažįsta ir toleruoja „netradicines“ seksualinio elgesio ir praktikų formas, pavyzdžiui, tokias, kaip pornografijos žiūrėjimas, svingerystė, promiskuitetas, biseksualumas, homoseksualumas, neįgaliųjų seksas, fetišizmas ir pan.

„Scanpix“ nuotr./Pora.
„Scanpix“ nuotr./Pora.

Šiose šalyse į seksualumą žiūrimą kaip į labai svarbią sudėtingą žmogiško gyvenimo dalį, susijusią ne tik su malonumais, bet ir su rizika bei atsakomybe. Todėl viešos diskusijos apie seksualumą yra būtinos“, – įsitikinęs pašnekovas.

Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai Mažuoliai pataria. Kaip atskirti meilę nuo prisirišimo?

Pasak jo, Lietuvos seksualumo istorija kol kas nėra parašyta, todėl pasakyti, ar visada neturėjome seksualinės vaizduotės, arba, kitaip tariant, buvome „neseksualūs“ – sunku. Sociologas konstatuoja, kad mentalitetas, besiremiantis valstietišku gyventojų sluoksniu ir susiformavęs kartu su mūsų tautinės valstybės idėjomis XIX amžiuje, tikrai buvo aseksualus, jį paveldėjome ir nešiojamės su savimi iki dabar.

Kuo šalis liberalesnė, tuo ji labiau pripažįsta ir toleruoja „netradicines“ seksualinio elgesio ir praktikų formas, pavyzdžiui, tokias, kaip pornografijos žiūrėjimas, svingerystė, promiskuitetas, neįgaliųjų seksas, fetišizmas ir pan.

„Neabejoju, kad lietuvių liaudies dainose galima rasti gana daug kone pornografinių užuominų ir įvaizdžių.

Panašių pornografinių ritualų liekanų nemažai ir, tarkime, tradicinių lietuviškų vestuvių papročiuose. Bet ar tai reiškia, kad esame seksualiai išsilaisvinę, abejoju“, – ironiškai šypsosi A. Tereškinas.

Jo manymu, faktas, jog neturime išsamesnių tyrimų apie lietuvių seksualumą, rodo, kad savo seksualiniu elgesiu ir požiūriu į seksualumą esame įstrigę tarp XIX a. lietuviško skaistybės tautiškumo ir XX a. sovietinės puritoniškos „seksas tik reprodukcijai“ seksualumo sampratos.

Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas tik monogaminiam šeiminiam seksui

Paklausus VDU Sociologijos katedros profesoriaus, kurių tautų atstovai į seksualumą žvelgia panašiai kaip ir lietuviai, A. Tereškinas atsako, kad daryti apibendrinimus apie tai, ar savo seksualine elgsena ir seksualumo supratimu esame artimi vienai ar kitai tautai ir valstybei, ypač tada, kai apie tai nėra atlikta beveik jokių lyginamųjų tyrimų, yra sudėtinga. Visgi pripažįsta, kad sovietinis laikotarpis turėjo įtakos lietuvių seksualumui, tačiau šios įtakos negalima suabsoliutinti.

„Galima tik pasakyti, kad mūsų požiūris į seksualumą ir seksą yra gana konservatyvus. Tuo esame panašūs į kai kurias kitas posovietines šalis ar Rusiją. Esame konservatyvūs dėl to, kad seksas Lietuvoje pirmiausia tapatinamas su monogamiška heteroseksualia, dažniausiai vedusia, pora. Kitos seksualumo formos, pavyzdžiui, nemonogaminiai seksualiniai, lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų, grupinis seksas, pasikeitimas partneriais arba svingerystė, smerkiami arba apie juos paprasčiausiai nutylima, tarsi jie neegzistuotų. Bet jie egzistuoja“,  – atskleidžia sociologas.

Taip pat skaitykite: Sekso ekspertė Tracey Cox: kaip atsiverti partneriui apie seksualines fantazijas

A. Tereškino tvirtinimu, nepaisant įvairėjančių sekso praktikų, Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas tik monogaminiam šeiminiam seksui, o seksualinio elgesio formų ir seksualinių tapatybių įvairovė vis dar yra nepripažįstama.

„Prie to žymiai prisideda mūsų šalies konservatyvūs politikai ir visuomenės veikėjai, kurie tiesiog apsėsti minčių apie seksą, nes nuolat nori uždrausti tiek kitokias seksualinio elgesio formas, tiek pačią informaciją apie seksualumą. Tereikia prisiminti „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą“.

Blogiausia, kad rūpinantis draudimais pamirštama, kad šiuolaikinėje informacinių technologijų visuomenėje informacija apie seksą daugelyje kanalų yra prieinama kiekvienam iš mūsų“, – apie jo nuomone nevykusį draudimą pasisako A. Tereškinas.

Valstybės požiūris: seksualumas – ne tik jūsų asmeninis reikalas

Seksas Lietuvoje pirmiausia tapatinamas su monogamiška heteroseksualia, dažniausiai vedusia, pora.

Sociologo tvirtinimu, įdomiausi yra socialinio lūžio laikotarpiai, kai visuomenės keičiasi, tuomet kinta požiūriai į seksualumą, seksualinę elgseną, meilę, tarpasmenius santykius ir pan. Tokiu laikotarpiu Vakarų Europoje kai kurie tyrėjai, pavyzdžiui, prancūzas Michelis Foucault, laiko XVIII a. pabaigą ir XIX amžių. Tuo metu susiformuoja moderni medicina, formuojasi psichiatrijos mokslas, vis didesnę galią reguliuoti žmogišką elgesį įgyja valstybė. Seksualinė elgsena paverčiama socialinės tapatybės žyme.

Tai reiškia, kad sukuriami „normaliomis“ ir „nenormaliomis“ seksualinėmis praktikomis užsiimantys socialiniai tipai, pvz. heteroseksualo, homoseksualo, sadomazochisto, ekshibicionisto ir kiti.

Taip pat skaitykite: Rašytoja Anželika Liauškaitė: „Erotiškumas man – neatsiejama moters pasaulio dalis ir paslaptis“

A. Tereškinas pasakoja, kad vadinamuosius seksualinius nukrypimus, kurie tokiais laikyti anuo metu, pavyzdžiui, homoseksualumą, ne tik imta mėginti gydyti, bet ir bausti teisiškai. „Nors seksualiniai nukrypimai buvo smerkiami ir draudžiami ir anksčiau, iki šio istorinio lūžio laikotarpio tokios stiprios seksualinės kontrolės ir sekimo Vakarų visuomenėse nebuvo. Tik tuo metu valstybių politinės ir medicinos institucijos ima vis labiau domėtis, kaip valdyti ir reguliuoti gyventojus, jų skaičių ir reprodukciją, todėl seksualumo tyrinėjimai pasidaro svarbia mokslinio žinojimo sritimi”, – pabrėžia VDU mokslininkas ir priduria, kad nuo XIX a. Vakarų valstybėms pradėjus vis labiau kištis į asmenų seksualumą, pats seksualumas tapo visuomeninės kontrolės įrankiu, o šis kišimasis labai akivaizdus ir šiandien.

Seksualumo mokslininkai mėgina prognozuoti įvairius scenarijus

A. Tereškinas atskleidžia, kad kai kurie mokslininkai pesimistiškai mano, jog kapitalistinis pasaulis pavers seksą vien tik ekonominių mainų preke – o galbūt taip jau net yra atsitikę. Kiti teigia, kad Vakarų valstybės, tarp jų ir Lietuva, neišvengiamai pripažins ir įteisins skirtingų seksualumo formų egzistavimą, pavyzdžiui, vienos lyties asmenų santuokas.

„Mąstant optimistiškai, galima manyti, kad ir pas mus seksualinių praktikų ir tapatybių įvairovė palaipsniui taps normalia socialinio gyvenimo dalimi. Didės „neįprastų“ seksualumo formų, pavyzdžiui, neįgalių, pagyvenusių asmenų seksualumo, tarpgeneracinių seksualinių santykių matomumas visuomenėje.

Be abejo, informacinės ir komunikacinės technologijos jau yra sukūrusios naujų galimybių asmenims patirti seksualumą: dabar žmonės užsiima seksu pažinčių svetainėse, elektroniniu paštu, mobiliaisiais telefonais, kuria kibernetinius romantinius santykius ir keičia virtualias seksualines tapatybes socialiniuose tinkluose. Visa tai leidžia tikėti, kad gyvensime įdomesniame ir teisingesniame seksualiniame pasaulyje”, – viliasi A. Tereškinas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų