Vieną kartą Paryžiuj, vienintelį kartą, kai man teko ten apsilankyti, du žmonės, patys to nenorėję, sugebėjo pakeisti visų, kas juos pažinojo, požiūrį į meilę, ištikimybę bei dvasines vertybes. Tik tokiame stebuklingame ir nepakartojame mieste gali įvykti situacijų, kurios išliks mintyse bei širdyje iki tol, kol ji plaka.
2010 m. balandžio mėnesį nusprendžiau padaryti sau dovaną – išvykti į Paryžių su draugais, kurie seniai galvojo apie šios kelionės organizavimą. Kad būtų linksmiau keliauti, mano artimas draugas bei jo būsimoji žmona taip pat pasikvietė porą – mūsų amžiaus jauną vaikiną, vardu Tomas, bei jo draugę Audrą, kuri buvo 12 metų už jį vyresnė.
Žinoma, kad Paryžius yra vienas iš gražiausių miestų, kuriame galbūt per visą gyvenimą nespėsi apsilankyti įvairiausiuose muziejuose, parkuose ir kitose kerinčiose vietose, todėl prisiminimui lieka tik gražios nuotraukos, kuriose laimingos poros stovi prieš Eifelio bokštą arba kokį nors žavingą fontaną.
Tokių nuotraukų padarė ir mūsų kelionės draugai – Tomas ir Audra. Kai stebėjau, kaip jis rūpestingai vakare duoda jai savo striukę, klausia, ar ji nepavargo, ar nenorėtų ko nors, apimdavo moteriškas pavydo jausmas, kad pasaulyje, visai šalia mūsų, yra tokių gražių porų.
Taip pat skaitykite: Sandros istorija „Vieną kartą Paryžiuje... Eifelio bokšte man pasipiršo“
Priešpaskutinę viešnagės dieną, žiūrėdami Luvro muziejaus paveikslus, labai nenoriai nukreipėme žvilgsnius į išėjimą, suprasdami, kad jau laikas eiti… Mūsų kompanija patraukė išėjimo link, kai staiga išgirdome Tomo balsą, kuris vis kartojo: „Gydytoją, prašau, greičiau gydytoją…“.
Audra su Tomu pasiliko Paryžiuje, kai mums jau teko išskristi. Deja, šįkart jie pasiliko ne pačioje romantiškiausioje šio miesto įstaigoje – ligoninėje. Vėliau paaiškėjo, kad jiedu žinojo, jog jai reikės praleisti ligoninėse nemažai laiko, tik nebuvo pasiruošę, kad tai įvyks taip greitai ir svetimoje šalyje, todėl prieš gydymą nusprendė nuvažiuoti į meilės miestą Paryžių, kuris paliktų tik gražius, nepamirštamus įspūdžius. Tikriausiai ne veltui sakoma, jog „po to, kai apsilankei Paryžiuje, nebaisu net numirti“.
Neseniai, prieš savaitę, man paskambino tie du draugai, kurie organizavo tą įsimintiną kelionę į Paryžių. Paskambinę jie pasiūlė važiuoti švęsti Naujuosius ten pat. Į mano klausimą, kas dar važiuos, draugas tyliai atsakė: „Tomas su 4-mete dukra Audra“...
Taip pat skaitykite: Eglės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Įsimylėjau ne tą, kurį reikėjo“
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Jei buvote šiame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...
Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.
