Idée fixe – užgrobti sostinės gyvenamuosius rajonus
Pirmą privačią anglų kalbos studiją Aurelija įkūrė prieš 8 metus. Šiuo metu veikia filialas Kaune ir jau 5 studijos įvairiuose Vilniaus rajonuose. Ji juokiasi, kad vykdo Vilniaus anglų kalbos mokymo rinkos užgrobimą. Akcininkų ir verslo partnerių Aurelija neturi, visos verslo idėjos ir sumanymai gimsta jos galvoje bei jos pačios yra įgyvendinami.
Į klausimą, kodėl nusprendė kurti verslą, Aurelija atsako juokdamasi: „Nes man visur nepatiko, kur dirbau“. Jos manymu, tai geriausia priežastis pradėti kurti verslą, jeigu niekur nepritampi.
Mane labiau iškerta žmogus, pasakęs pastabą apie mano pėdkelnes, negu 50 žmonių, už kuriuos aš Sodrai mokesčius moku.
„Aš nemoku tartis su valdžia. Žinau, kad gerai dirbu, todėl nervinuosi, kai prie manęs kabinėjasi, kad, pavyzdžiui, mano pėdkelnės per raudonos. Koks jūsų reikalas, kokios mano pėdkelnės?! Yra buvęs komentaras, kad mano klasėje per garsiai juokiasi mokiniai. Per laiką tokios pastabos susidėjo, ir aš išėjau dirbti privačiai.
Ilgą laiką dirbau virtuvėje. Kol vienas draugas iš manęs pasijuokė: „Ką tu čia įsivaizduoji verslą turinti? Virtuvinė ledi“. Baisiai įsižeidžiau ir iš tų pykčio ir įsižeidimo emocijų gimė anglų studijos idėja“, – pasakoja Aurelija.
Neseniai vienoje kolegijoje Aurelija studentams aiškino, jog svarbu suvokti, kaip tu priimi kritiką ir atsakomybę. „Aš labiau nekenčiu kritikos negu atsakomybės. O kiti sukandę dantis pakelia kritiką, tačiau nepakelia tokios atsakomybės, kaip 50 darbuotojų, negali naktį miegoti. Mane labiau iškerta žmogus, pasakęs pastabą apie mano pėdkelnes, negu 50 žmonių, už kuriuos aš Sodrai mokesčius moku. Aš ilgą laiką dirbau viena, tik po poros metų dalį mokinių perleidau kitoms mokytojoms. Pradžioje stovėdavau už durų ir klausydavau, kaip jos dirba. Šeštaisiais veiklos metais nusiėmiau nuo savęs mokytojavimą“, – sako Aurelija.
Verslo sunkumai: skundai ir 16 000 per vieną dieną
Kurti savo verslą Aurelija pradėjo 22 metų. „Čia buvo jaunatviškas maksimalizmas. Aš dabar nepadaryčiau to. Aš tada nežinojau, kas manęs laukia. Būčiau žinojusi, tikrai nebūčiau pradėjusi. Todėl galvoju, kad reikia kuo anksčiau žinoti, ko tu nori, ir tada varyti į tą pusę iš visų jėgų“, – įsitikinusi mergina.
Aurelija vis dar prisimena, kaip buvo apskųsti Vaikų teisių tarnybai, Darbo inspekcijai, buvusius kelis „sausmečius“ – visa tai dabar virto patirtimi.
Aš ten dirbau viskuo, išskyrus prostitute. Miegojau mašinoj tris savaites, kakojau miškelyje ir prausiausi degalinėje. Prieš skambinant namo pabliaudavau valandą ir tada sakydavau, kad viskas gerai.
Vaikų teisės užgriuvo po surengtos vaikų stovyklos Maltoje. „Nusprendžiau, kad padarysiu pigesnę nei kiti daro. Padariau. Vaikai buvo keisti: paaugliai nemokėjo perpjauti arbūzo, išsiplauti savo apatinių ir pan. Jiems buvo viskas blogai. Po kokio pusmečio gavom skundą iš vienos mamos, jį nusiuntė ir Vaikų teisėms. Vaikai sakė netiesą, neva jie nebuvo kažkokiam mieste. O aš turėjau nuotraukas, kaip jie stovi tame mieste, ant kalno viršūnės ir darosi asmenukes! Man ta istorija kainavo daug nervų, dabar stovyklas darau tik Vilniuje“, – sako Aurelija.
Prieš 5 metus buvo labai „sausos“ Kalėdos, kai buvo išsinuomojusi naujas patalpas Žvėryne. „Turėjau dirbti 3 savaites iš 4, kad man tik nuoma atsipirktų. Atsimenu, gruodį visos sąskaitos-faktūros guli, o sąskaitoje pinigų nėra: negaliu nei reklamos leisti, nes nėra iš ko, nei apsimokėti kažko. Žodžiu, labai sunki situacija.
Suprantu, kad sausį bus pajamos, bet dabar turiu sumokėti algas. Paskambinau draugei, kuri turėjo pigių internetinių pasiūlymų portalą. Nežinau, kokiu būdu, bet mes pardavėme kuponų už 16 000 litų. Turėjom paskui bėdų, kol tuos mokinius sudėliojom, bet tuo metu ta suma visiškai išgelbėjo mane nuo bankroto. Buvo Kalėdų stebuklas“, – juokiasi Aurelija.
Verslas iš nuojautos
„Aš apie bankrotą galvoju kiekvieną dieną. Suprantu, kad kuo sparčiau plečiuosi, tuo lėčiau kyla našumas. Kažkur yra ta riba, kai aš pradėsiu bliūkšti. Aš tą žinau.
Jeigu yra pinigų, aš jais labai džiaugiuosi, man patinka juos leisti, bet jeigu jų neturiu, tai galiu paskaityti.
Buvau vienu metu nusprendusi baigti verslo studijas, nes neturiu gi jokių pagrindų, viską darau iš savo nuojautos. Jau ruošiausi nešti dokumentus, bet paskutinę sekundę persigalvojau.
Aš išsigandau, kad tas teorinis pagrindas, kurį aš gausiu mokslų metu, tos realios žinios apie verslą man sugadins mano dabartinį įsivaizdavimą: aš tada pradėsiu skaičiuoti, bijoti, kurti vizijas, kurios nebus realiai tai, ko aš noriu. Kai užplūs didelė baimė, tada gali ir visai nustoti veikti...
Galiausiai nusprendžiau, kad jeigu man taip gerai sekėsi tuos 8–9 metus, tai gal aš ir liksiu tame. Manau, kad jau išmokau viską, ko reikia iš praktikos. Tik jaučiuosi visą laiką tokia nevisavertė, neva kažkokio diplomo neturiu“, – svarsto Aurelija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės Rasos Mažionienės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas
Dar prieš trejus metus gruodžio mėnesiais jauna verslininkė išsiruošdavo pas draugus pavalgyti, nes sąskaitoje žibėjo nuliai.
„Penkerius metus tikrai buvo nelengva. Manau, ne kiekvienas žmogus galėtų pasiryžti tokiai rizikai. Dabar visi žino, kad kai pasiekiama riba, kai jau nebegalima leisti pinigų, nors jų sąskaitoje ir yra, man užsidega „neturiu pinigų“. Jeigu yra pinigų, aš jais labai džiaugiuosi, man patinka juos leisti, bet jeigu jų neturiu, tai galiu paskaityti.
Esu mačiusi daug baisių pavyzdžių, kai vadovui buvo daug svarbiau nusipirkti butą, automobilį, daiktų, išvažiuoti į kelionę, algoms kažkaip neliko ir kažkaip bankrutavo. Pamačiau, kaip darbuotojai į tai reaguoja, ir tada supratau, kad aš negaliu taip elgtis, negaliu likti žmonių atsiminimuose kaip žmogus, kuris taip su jais pasielgė. Jie juk gyveno tuo darbu, kasdien po 8 valandas, o juos paskui paliko ant ledo...“, – prisimena Aurelija.
„Happy year“ Londone
Aurelija neslepia sudėtingos vaikystės ir sunkių santykių su šeima. Jos vaikystė prabėgo Klaipėdoje, kaip ji sako, viename iš blogesnių miesto rajonų ir pačioje blogiausioje mokykloje.
Man niekas nebuvo galima, neturėjau teisės kažkur eiti vakare, vestis draugų namo. Nedariau nieko, tik mokiausi ir tvarkiau spintą.
„Ten buvo mada nesimokyti, o aš buvau moksliukė, su akiniais, ilgais plaukais, visa tokia baisi, iš neturtingos šeimos, apsirengusi kaip klounas.
Iš manęs visą laiką juokėsi. Aš buvau įsivariusi skrandžio opą, buvau tyli, rami, bebalsė. Tik 6 klasėje mama susigriebė ir mane pervedė į kitą mokyklą. Tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Pamenu, man didžiausią įspūdį paliko, kad berniukai su manim sveikinasi! Jei ne tas pervedimas, aš nežinau, kuo būtų baigęsi.
Šeimoje buvo tokie santykiai – močiutė labai griežta, labai užspaudusi mamą, mama savo ruožtu spaudė mane. Man niekas nebuvo galima, neturėjau teisės kažkur eiti vakare, vestis draugų namo. Nedariau nieko, tik mokiausi ir tvarkiau spintą”, – dabar Aurelija galvoja, kad tokie santykiai šeimoje ir nulėmė jos ryžtą išvykti į Londoną vos pabaigus mokyklą.
„Kai man sukako 18 metų, man neleido stoti į universitetą Vilniuje, padaviau dokumentus Klaipėdoje, įstojau. Ir tada man, matyt, trūko. Aš nusipirkau šunį (ko man neleido 18 metų) ir iščiuožiau į Londoną. Nežinojau, kad šuniui reikia dokumentų, tad jis nelegaliai keliavo, – juokiasi prisiminusi Aurelija. – Mes važiavome 1976 m. automobiliu, kurį Londone paskui pavogė“.
Aurelija į kelionę leidosi su tuometiniu savo vaikinu, jo draugu ir prancūzų buldogu Badžiu (po kelionės šuo nugyveno kartu su ja 11 metų. – Aut.). Jie turėjo pinigų, maisto ir, kaip ji sako, visai neturėjo proto.
„Aš ten dirbau viskuo, išskyrus prostitute. Miegojau mašinoj tris savaites, kakojau miškelyje ir prausiausi degalinėje. Prieš skambinant namo pabliaudavau valandą ir tada sakydavau, kad viskas gerai. Bet man gal norėjosi tos tokios sunkios laisvės, nes aš per ilgai gyvenau porcelianiniame narve“, – kalba jauna moteris.
Mamai apie kelionę ji pasakė likus trims dienoms iki išvykimo.
Keisčiausi darbai
Lietuvių kelionė į Londoną priminė romano „Trise valtimi neskaitant šuns“ siužetą: netrūko keistų nutikimų, nesusipratimų ir labai laimingų pabaigų.
„Pats pirmas mano darbas buvo kebabų kioske. Jis stovėjo prieš automobilių aikštelę, kur mes gyvenome tris savaites. Jie mus pamatė ir atėjo paklausti, ar mums nereikia darbo.
Dirbau vieną dieną ir gal net pusdienio neišdirbau, man buvo toks stresas: aš puikiai mokėjau anglų kalbą, bet nesupratau nei vieno žodžio, ką sakydavo tie kebabų pirkėjai. Paskui dirbau vyr. virėja senelių prieglaudoje, už Londono, ten likdavau nakvoti vienoje iš palatų, į ją nuolat kas nors įkišdavo nosį. Buvau privirusi senukams košės be cukraus.
Aš bijau mirties ir dirbau senelių namuose, kur tiesiog kvepia mirtimi! Dirbau ir kirpėja. Ilgiausiai dirbau 5 metų mergaitės aukle“, – mergina dabar linksmai prisimena darbus Londone.
„Nemėgstu naujų vietų, bijau naujų žmonių, labiau jaučiuosi užtikrinta erdvėje, kuri yra mano, o čia reikėjo eiti prašyti darbo pas žmones, kuriems tavęs nereikia, nuolatos girdėjau „ne“, gyvenau neaišku kur, amžinas stresas, nes nėra pinigų.
Po 8 mėnesių kūnas rėkė, kad jis daugiau negali taip gyventi. Tada atsisveikinau su savo vaikinu, paėmiau jo mašiną, savo šunį ir grįžau į Klaipėdą. Iš Londono grįžau be pinigų. Kaip išvažiavau, taip grįžau“, – sako pašnekovė.
Buvo sunku pripažinti, kad nenori vaikų
„Tai buvo siaubingai gera gyvenimo mokykla. Jeigu jos nebūtų buvę, aš tikriausiai, dabar gyvenčiau Klaipėdoje su trim vaikais, tuo pačiu vyru ir nežinau, kaip man sektųsi, nes vaikų nelabai myliu, – atvirai prisipažįsta Aurelija. – Aš to nenorėjau sau pripažinti labai ilgai. Man vaikų nereikia. Žiūriu į mamas, kurios parduotuvėje klykia ant savo vaikų arba palieka juos auklei...
Kažkada gyvenau su moterimi, kuri buvo toks ganėtinai viešas asmuo, ji nenorėjo to viešinti, tai ir aš tylėjau. O dabar mano draugė artimoje aplinkoje irgi yra pasisakiusi.
Visuomenė reikalauja turėti vaikų. Jeigu nebūtų tokių kalbų, kad „atrado save pagimdžiusi, įvyko nušvitimas susilaukus vaiko“, aš net nesvarstyčiau to klausimo. Vaiko turėjimas man būtų kaip kvailas pasirinkimas, kurio niekada nedaryčiau“.
Aurelija sako, jog nors sau tvirtai atsakė į klausimą apie vaikų turėjimą, visgi jaučia, kad aplinkiniai dėl jos sprendimo verčia ją jaustis menkesne. „Du šunis turi? Vaikų nenori? Kažkas su tavimi ne taip. Turbūt tu nelaiminga?“ – „O tu laiminga su savo trim vaikais?“ – vieną dialogą prisiminė Aurelija.
Nejaugi šeima, artimieji nespaudžia turėti vaikų? „Labai retai su jais matausi, kai susitinkam, būna kitų temų kalboms, be to, gal dar visi galvoja, kad esu labai jauna, todėl nespaudžia“, – atsako mergina.
Bet yra vaikinas gyvenime? „Aš šiaip su mergina gyvenu. Mano mama žino. Manau, ji jau suprato, kad vaikų nebus. Aš neslepiu, kad gyvenu su mergina. Mano bendradarbiai visi žino. Kažkada gyvenau su moterimi, kuri buvo toks ganėtinai viešas asmuo, ji nenorėjo to viešinti, tai ir aš tylėjau. O dabar mano draugė artimoje aplinkoje irgi yra pasisakiusi“, – sako pašnekovė.
Vadina save biseksuale ar lesbiete? „Visada galvojau, kad esu biseksualė, bet dabar manau, kad man labiau patinka moterys. Man patinka tokios labiau vyriškos moterys. Išvaizda mano labai moteriška, tačiau jaučiu savyje daugiau vyriškų savybių“.
Su Aurelija leidžiamės į pokalbį apie juridinį dviejų tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą. Ji kol kas nemato tokio poreikio savo gyvenime. Toks dalykas, jos manymu, tampa svarbus, kai pora augina vaikus. Juk į santykius žmonės atsiveda vaikus iš buvusių santuokų, tuomet, pasak jos, juridiniai dalykai tampa svarbūs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Fitoterapeutas J.Ruolia: Norite, kad vėžys nesugrįžtų? 5 metus teks laikytis mitybos rekomendacijų
Gyvūnų globėja
Iš prieglaudos paimta Festa ir orioji prancūzų buldogė Uma – dvi nuolatinės anglų kalbų studijų savininkės Aurelijos palydovės. Besimokančius visuomet pasitinka šios dvi linksmuolės, kartais užsuka ir į kabinetus, sukeldamos šypsenas, o tada galvą kyšteli Aurelija, pasisveikina su visais ir angliškai paragina savo augintines kuo skubiau apleisti patalpas.
„Pradžioje mano įmonė rėmė vaikus, bet paskui pasakiau sau – ką aš čia apsimetu? Dabar „Tautmilei“ pervedu lėšų, padariau susitarimus su viena spaustuve ir banku, kad atiduotų mums neperskaitytus laikraščius, kažkas palieka daiktų, mes juos vežam į globos tarnybą. Aš už gyvūnus“, – šypteli Aurelija.
Mergina iš pajūrio pamilo Anykščius
Prieš 8 metus Aurelija dar įsigijo ir sodybą Anykščių rajone, kad ten galėtų rengti anglų kalbos stovyklas. Ir vėl Kalėdų laikmetis, ir vėl reikia iš kažkur atrasti 16 000 litų.
„Atsimenu buvo Kūčios, nuvažiavom pas draugo tėvus. Aš sėdžiu internete ir žiūriu skelbimus. Radau vieną sodybą, paskambinau savininkams. Atsimenu tą jausmą – šitą reikia pirkti! Bet ji kainavo 50 000 litų. Ką daryti? Man reikia tos sodybos.
„Atbuvau“ taisyklių gyvenime iki 18-kos metų ir daugiau nenoriu jokių taisyklių.
Skambinu tiems žmonėms per Kalėdas, įkalbinėju juos, kad jie leistų man mokėti dalį sumos išsimokėtinai. Jie sutiko, bet man dar reikėjo kokius 16 000 susirinkti iki sausio 1 d. Išsiprašiau tetos draudimo pinigų. Dvejus metus atidavinėjau. Tai buvo pamoka, kad nereikia imti paskolos. Dabar tai vieta, kuria aš labai džiaugiuosi, aš ten pailsiu, ten man niekas neknisa smegenų. Neturiu ten tvoros, nors visi tikino, kad kaime reikia tverti tvorą, bet man reikia į tolį žiūrėti. Aš gi iš Klaipėdos!“ – juokiasi Aurelija.
Aurelija atrodo labai stipri asmenybė. Kas padeda tokia būti? „Visada taip būna, kad išoriškai stiprūs žmonės yra labai pažeidžiami viduje. Aš skaitau apie žmones, kurie išlieka stiprūs, kai viską praranda – pinigus, namus, rankas, kojas. Manau, negalėčiau atlaikyti didesnių problemų, esu smulkių problemų sprendėja. Mano gebėjimas pakelti sunkias situacijas yra labai limituotas.
Esu iš tų žmonių, kurie niekada neužauga, kurie gali nukristi prekybos centre, pasivolioti. Niekada neturėsiu to „reikia daryti kaip reikia“. „Atbuvau“ taisyklių gyvenime iki 18-kos metų ir daugiau nenoriu jokių taisyklių“, – rimtai pasako viso pokalbio metu kvatojusi Aurelija.
