Kelionė į Veneciją
Po mylimojo mirties Gabrielle ašaros tarsi išseko. Sukandusi dantis ir dar labiau susitelkusi į kūrybą, ji stengėsi irtis gyvenimo upe tolyn. „Turi gyventi toliau, kad ir kas būtų“, – nuolat kartojo artima draugė, kuri vieną dieną kartu su vyru beveik jėga išsivežė gedinčią Coco į Veneciją. Galbūt šiame pasakiško grožio mieste ji atgaus pusiausvyrą ir vėl pajus troškimą gyventi...
Karštas 1920-ųjų rugpjūtis. Gondola su joje įsitaisiusia trijule artėja prie Lido salos pakrantės, kur jų laukia puikus poilsis jaukiame viešbutyje. Paplūdimyje leisdami aitvarus krykštauja vaikai, suaugusieji, glausdamiesi po dryžuotais skėčiais, mėgaujasi ledais. Coco tik gūžėsi nuo tos visuotinės džiaugsmo ir nerūpestingumo atmosferos. Ko gero, ji vienintelis čia esantis žmogus, kuris nori pasislėpti kokiame nors kamputyje, užsidengti akis ir nustoti kvėpuoti... Įdomu, galvojo Gabrielle, kokią ją mato aplinkiniai?
Taip pat skaitykite: Garsių žmonių ištarti jautriausi meilės žodžiai
Liesa, griežtų veido bruožų dama, vilkinti visiškai šiai vietai ir sezonui netinkančia uždara suknele, galvą pridengusi įmantria skrybėle. Ji mėgo skrybėles – po jomis galėjo slėptis nuo viso pasaulio. Kaip ir tolimoje vaikystėje, kai susirietusi į kamuoliuką šaltoje vaikų prieglaudos lovoje galvą pakišdavo po pagalve ir akimirksniu pasijusdavo saugioje slėptuvėje... Vėliau dėl tos pačios priežasties ji pamėgo rytietiškas širmas, kuriomis namuose atitverdavo tik sau priklausančias erdves.
Persekiojanti našlaitės dalia
Pirmąją naktį ji beveik nemiegojo. Galvoje dūzgė sunkios mintys, širdį draskė netekties skausmas. C. Chanel jį išgyveno ne pirmą kartą – kai buvo maža, nuo tuberkuliozės viena po kitos mirė mama ir sesuo. O tėvas, nuolat keliaujantis prekeivis, dukrą patikėjo globoti giminaičiams, tačiau šie labai greitai vargšę mergaitę atidavė į vaikų prieglaudą.
Jausmas, kad esi niekam nereikalinga ir nesvarbi, Coco Chanel persekiojo visą gyvenimą. Visose srityse, išskyrus profesinę, ji jautėsi pralaimėjusi. Netapo nei mama, nei laiminga nuotaka, nei rūpestinga žmona, nei šarminga meiluže... Galbūt todėl, kad iš anksto nusiteikdavo nesėkmei?
Vyrai jos gyvenime pasirodydavo tarytum kruiziniai laivai jūroje – priartėdavo trumpam ir vėl ištirpdavo tolybėse. Visai kaip tėvas. Be vilties, kad kada nors grįš. Kartais Coco iš tiesų atrodydavo, kad vyruose, kad ir kokie jie skirtingi buvo, ji ieškojo tėčio bruožų. Nors mažai ką prisiminė ir galėjo tik įsivaizduoti, koks buvo Albertas Chanelis.
Didžioji gyvenimo meilė
Britas Arthuras Edwardas Capelas, kurį draugai vadino Boy, akimirksniu sužavėjo Gabrielle. Gerų manierų žaliaakis brunetas, kelių anglies šachtų savininkas ir polo žaidėjas entuziastingai palaikė jaunos merginos troškimą kurti nuosavą verslą ir atidaryti moteriškų drabužių bei aksesuarų butiką. Nuo pirmųjų draugystės akimirkų jiedu pajuto abipusį ryšį, suprato vienas kitą iš pusės žodžio.
Nieko nuostabaus, Boy taip pat patyrė našlaičio dalią, augo prieglaudoje, kentė pažeminimus... Kaip ir Gabrielle, nuo mažų dienų įprato kliautis tik savimi, puikiai žinojo, kas yra vienatvė. Netrukus juodu apsigyveno Arthuro viengungiškame bute. Norėdamas įgyvendinti mylimosios svajonę, jis užstatė vertybinius popierius ir iš banko paėmė paskolą – tai buvo gana didelė avantiūra, tačiau vyriškis nė minutės neabejojo, kad elgiasi teisingai.
Idilė tęsėsi neilgai. Boy įsisuko į politiką, jo ambicijos augo, plėtėsi ryšiai, kol netrukus galėjo didžiuotis svarbiomis sekretoriaus pareigomis tarptautiniame komitete, ruošiančiame garsiąją Versalio taikos sutartį. Karjera tapo svarbesnė už laimę gyventi šeimoje, ir, spaudžiamas lordų rūmų, A. Capelas turėjo sudaryti „teisingą“ santuoką, taigi netrukus vedė vieno kilmingo barono dukterį. Vyro, kuriuo taip pasitikėjo, išdavystė Coco buvo didžiulis smūgis. Tačiau, pamynusi savo išdidumą, ji vis tiek susitikinėjo su Arthuru. Mylėjo jį taip stipriai, kad atleido išdavystę.
Jausmai buvo abipusiai: meilužiai dažnai susitikinėjo ir svajojo apie ateitį. Jie būtinai kada nors išvažiuos toli toli, į pasaulio kraštą, ten, kur jų niekas neieškos... Neapsikentęs dvigubo gyvenimo, A. Capelas nutarė prašyti žmonos skyrybų. Ir kuo greičiau, tuo geriau – tuomet ir Kalėdas, ir Naujuosius jiedu su Gabrielle galės nevaržomi sutikti kartu.
Susitikti susitarė Kanuose, tačiau Gabrielle mylimojo taip ir nesulaukė. Skubėdamas į ilgai lauktą pasimatymą, vyras žuvo avarijoje... Didžiuliu greičiu lėkęs automobilis nuslydo nuo kelio, vertėsi ir netrukus paskendo ugnies liepsnose. Kai Gabrielle atvyko į avarijos vietą, mylimojo kūnas jau buvo išvežtas į morgą, gelbėjimo tarnybos ir smalsuoliai išsiskirstę. Coco susmuko šalia metalo nuolaužų ir graudžiai pravirko. Iš dangaus lėtai leidosi snaigės...
Sielos žaizdos gyja
Nuo laidotuvių praėjo aštuoni mėnesiai, tačiau Coco nesijaučia geriau. Nedžiugina nei nuostabioji Venecija, nei pasakiški jos rytai. Tačiau šiandien C. Chanel ir jos draugų laukia įdomi, o galbūt net linksma pažintis su rusų baletu ir garsiuoju mecenatu, baleto trupės įkūrėju Sergėjumi Diagilevu. Gabrielle net nenutuokė, koks svarbus jai bus šis vakaras. Charizmatiškam, plačios širdies ir erudicijos S. Diagilevui liūdesio kankinama moteris akimirksniu pajuto simpatiją.
Jiedu užmezgė didelę ir gražią draugystę. Lesindavo balandžius San Marko aikštėje, gurkšnodavo kavą „Floriano“ kavinėje ir nenustodami kalbėdavosi. Šis vyras buvo įsimylėjęs gyvenimą ir kaip niekas kitas mokėjo mėgautis kiekviena gražia akimirka.
Taip pat skaitykite: Įkvepiančios garsių žmonių istorijos
Garsioji drabužių kūrėja po truputį vadavosi iš sielvarto. Dideliam draugų, atsivežusių ją į Veneciją, džiaugsmui ji nurimo, atsipalaidavo, ėmė nebevengti žmonių, daugiau šypsojosi. Drabužių kolekcijose šalia juodos ėmė rastis ir kitos spalvos, o širdyje – vietos naujiems jausmams...
Didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius, garsiosios Romanovų šeimos palikuonis, Rusijos caro Nikolajaus II pusbrolis. Už šią pažintį Coco Chanel taip pat dėkinga Venecijai – būtent čia viename pokylyje jiedu ir buvo supažindinti. Žaibiškai užsimezgusiam romantiškam ryšiui nė trupučio netrukdė vienuolikos metų skirtumas. Gabrielle seniai nesijautė tokia laiminga. Pamokyta S. Diagilevo, mėgavosi laimės akimirkomis ir nesuko sau galvos, kas bus toliau. Ar pavyks išlaikyti šalia savęs jaunąjį kunigaikštį? Ar bus lemta sukurti šeimą, turėti vaikų? Ji tiesiog gyveno. Be didelių lūkesčių ir iliuzijų.
Ir vėl laidotuvės
Grįžusi iš Venecijos, Coco netrukus išsiskyrė su žaviuoju Dmitrijumi Pavlovičiumi, po to įsimylėjo Vestminsterio kunigaikštį Hughą Grosvenorą, tačiau greitai juo nusivylė. Nesėkmingai susiklostė ir meilės ryšys su poetu Pierre'u Reverdy. Ir lyg būtų maža, Gabrielle dar kartą teko išgyventi mylimojo mirtį... C. Chanel priėmė dailininko Paulo Iribe‘o pasiūlymą tuoktis, džiaugsmingai ruošėsi pirmosioms gyvenime vestuvėms, tačiau, likus vos kelioms dienoms iki jų, moters mylimasis, sustojus širdžiai, susmuko būsimosios nuotakos akyse.
Nuo tos dienos Coco nebegalėjo gyventi be vaistų – jie padėjo nusiraminti, užmigti. O kartą Gabrielle pažvelgė į spintos veidrodį ir išsigando – į ją žiūrėjo išblyškusiu, raukšlelėmis nusėtu veidu, pavargusiu ir užgesusiu žvilgsniu moteris.
Ar tai ji? Coco Chanel? Kaip vis tik vienišumas sendina, kaip bjauroja. Moteriai, pasirodo, nereikia mados, nereikia kosmetikos ar grožio salonų. Moteriai reikia mylinčio vyro, be kurio ji vysta tarsi gėlė be vandens. Deja, tokio vyro ji daugiau niekada nebesutiko...
Ernestos Pakrosnienės tekstas
