– Kaip nutiko, kad dabar Joninės labiau asocijuojasi su alaus bokalu nei su vainikų plukdymu, žolių ir vaistažolių rinkimu, stebuklingojo paparčio žiedo paieškomis? Kodėl į jas žvelgiame taip buitiškai ir primityviai?
– Man atrodo, kad Joninių šventimas primityvus tapo ne dėl mūsų kartos požiūrio. Visa prasidėjo kur kas seniau – tokį palikimą gavome iš XX amžiaus, ypač jo antrosios pusės. XX a. pradžioje senieji Joninių-Kupolių-Rasų arba Vainikų, anot Simono Daukanto, šventės ritualai buvo visiems suprantami, lietuviai juos išpildydavo, tačiau ir anuomet, prijungus Klaipėdos kraštą, susipažinus su Mažąja Lietuva, kurios kultūros vedlys buvo Vydūnas, sukurti naujoviškesni šventės-festivalio ant Rambyno kalno modeliai: su chorų koncertais, deklamacijomis, vaidinimais.
Vėlesnio meto amžininkai mena, kaip ant to paties kalno švenčiamos Joninių naktys virto festivaliais su išgėrimais – eiliniu vulgarizuotu „šventimu“. Dabar turime tokį palikimą, tačiau neteisūs būtume sakydami, jog tiktai tokį – vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sėkmingai gaivinamos, gražiai perkuriamos įvairiose Lietuvos vietovėse, kur esama žmonių, besistengiančių giliau susipažinti su mūsų tautosaka, etninės kultūros paveldu. Jie turi iš ko gyvai pasimokyti, kadangi praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje troškimas romantizuoti Lietuvos praeitį, kelti iš užmaršties tai, kas joje gražiausia, žadino Lietuvos ir Indijos draugijos, Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Rramuvos narius, žygeivius tiek iš senųjų raštų, tiek iš intuityvios patirties kurti Rasų švenčių scenarijus ir nuo senosios sostinės Kernavės piliakalnių skleisti po Lietuvą. Šio scenarijaus pamatiniai akcentai svarbūs ir dabar. Be abejo, lygiagrečiai egzistavo ir tebeegzistuoja Joninės, per kurias tiktai pasveikinami Jonai ar Janinos.
– Kas jus labiausiai džiugina švenčiant šiuolaikines Jonines? O gal atvirkščiai – liūdina?
– Turiu dėl ko džiaugtis, kadangi žinau, kur švenčiamos Rasos ar Kupolės, vadovaujamos jaunimo foklorinių ansamblių ir jų bičiulių – studentų, gimnazistų; jie tikrai moka tą daryti. Ten, kur vyksta oficialios šventės – sakralumo ir profaniškumo apraiškų samplaikos bei kartų maišymasis – dažniausiai „trukdo“ vidurinioji karta, neįsivaizduojanti švenčių be alkoholio, standartinių linksmintojų skatinamo šurmulio. Kaip jiems be alaus žaisti, šokti, linksmiems būti? Tačiau auga kita karta, kuo puikiausiai galinti be to apsieiti, tokių žmonių vis gausėja. Folkloro ansambliuose, įvairaus pobūdžio veiklose, susietose su pagarba savo kraštui, etnokultūros paveldui, augantys jauni žmonės žino kitas galimybes švęsti ir mielai tuo dalijasi.
Paklajokite internete – pamatysite įdomiausių kvietimų susitikti ant piliakalnių, prie upių, ežerų. Atkreipkite dėmesį į tuos, kur jums siūloma ne atvykti pažiūrėti, o lygiaverčiai dalyvauti, pasidarbuoti šventės labui. Tikras Joninių išvakares (nes visuomet švenčiama birželio 23 d. vakarą ar anksčiau, kol ilgiausios dienos nepasibaigusios) galite rasti netgi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kaune daugelis keliauja į užmiesčius – žalius Nemuno, Dubysos šlaitus. Vilniuje kviečia Žolynų turgus miesto vidury ir tradicinis vakarojimas Verkių parke. Klaipėdoje – įprasta miestelėnams gegužinė ant išskirtinio Jono kalnelio, apsupto vandenų. Neringos folkloro festivalio dalyvius Nidoje žavi kurėnai, kupoliavimas Tylos slėnyje...
Ten, kur vyksta oficialios šventės – sakralumo ir profaniškumo apraiškų samplaikos bei kartų maišymasis – dažniausiai „trukdo“ vidurinioji karta, neįsivaizduojanti švenčių be alkoholio.
Man patinka vasaros šventės su jaunimu, nes vasara – jaunų metas, jų šventės – tikros. Vainikų plukdymas, ateities būrimas, kupoliavimas – jaunystės rūpestis. Jiems svarbu, ką gyvenimas žada. Vyresnieji jau turi tai, ką pelnė savosios jaunystės metais. Jei nesusipras laiku užleisti jaunystės pievų bei ritualų, tai jų vaikai galvos, jog tai – pagyvenusių žmonių šventė, pasižiūrės ir eis sau, kaip esu girdėjusi atsiliepiant vienoje TV laidoje. Vyresnio amžiaus žmonėms labiau pritinka vadovauti žiemos, rudens šventėms, namų, šeimos apeigoms. Todėl norėčiau, kad būtent jauni žmonės kurtų ir švęstų. Te vasaros šventės džiugina jaunystės polėkiais. Kiekvienas gali pasirinkti, kaip švęsti, bet patarčiau mokytis iš gerų pavyzdžių.
– Joninės, Rasos, Kupolinės – kas sieja visus šiuos švenčių pavadinimus?
– Šią šventę geriausiai įvardyti galime astronominiu terminu – vasarvidis arba vasaros saulėgrįža. Maždaug nuo birželio 18 iki 24 d. ryto dienos nei ilgėja, nei trumpėja. Po Joninių naktys įveikia dienas.
Įvairiuose pavadinimuose slypi įvairios šio meto prasmės. Kupolės – sužydėję, suvešėję (žr. kupėti) pievos. Tai – vaistažolės, žolynų puokštės, iš kurių buriama. Kai kur minėtos Krešės sietinos su lotynų kalbos žodžiu „žydėti“: „Contra vim mortis crescit salvia in hortis“ („Prieš mirties galią, žydi šalavijas darželyje“). Pagal S. Daukantą – Vainikų šventė: jais puošia galvas, vartus, medžius, kryžius, plukdo. Rasos primena, jog dabar – vešliausi žolynai, tyriausia rasa ant jų. Pabraidyti po ją saulei tekant, nusiprausti – graži apeiga, teikianti žvalumo. Žmonėms tikintiems jos gydomąja galia – tikrai padeda. Birželį – skaniausias pienas: šio meto sūrius gardžiai valgome, pravartu prisidžiovinti. Joninės siejamos su šventuoju Jonu Krikštytoju, minimu birželio 24-ąją (mūsų krašte įprasta varduvininkus sveikinti išvakarėse). Tad, kaip bevadintume šią šventę – kas nors bus tikra.
– Jau nuo seniausių laikų buvo manoma, kad Joninių naktis kupina stebuklų. O kur dar paparčio žiedo paieškos!
– Tiesą sakant, šiuolaikiniai žmonės – kur kas prietaringesni, labiau linkę į mistiką nei pakankamai praktiški ir išmintingi jų protėviai. Mūsų senoliai sakė: tikrojo laiko nežinome, todėl kiekvieną akimirką privalu elgtis taip, kad nepadarytum ar neprasitartum blogai, nes nežinai, kada koks stebuklas gali ištikti. Stebuklas – pats mūsų gyvenimas, o laimės apraiškų išmintingas randa ir kasdienybėje. Kodėl ieškota paparčio žiedo? Didžiausias smalsumas – rasti tai, ko iš tiesų nesitiki. Kas gi tas paparčio žiedas? Žolininkė habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė rašė: tas, kas ieško paparčio žiedo tam, kad jį įsidėtų į kišenę – niekada neras. Kas ieško, norėdamas žmonėms padaryti gera, – paparčio žiedas jį pats susiras. Yra stebuklų – tokių dalykų, kurių negalime materializuoti. Kiekvienas turime nuolatos save ir savo gyvenimą tobulinti, pripildyti grožio bei išminties.
Joninės – ypatingas metas
Pasak bioenergetiko, parapsichologo, technikos mokslų daktaro Jono Algimanto Dainausko, ne veltui trumpiausia metų naktis apdainuojama, aprašoma įvairiais padavimais, pasakomis – tada iš tikrųjų vyksta stebuklai. Jis teigia, kad ši naktis kitokia, todėl tyrinėjo Žemės virsmus.
Toks ypatingas laikas būna tris kartus per metus: naktį iš sausio 18-osios į 19-ąją, iš vasario 14-osios į 15-ąją ir iš birželio 23-iosios į 24-ąją. Kodėl taip yra? Apie pusę dvylikos, kai dieną keičia naktis, tampa kitokia – ne fizinė, bet subtili nematoma struktūrų energija. Bioenergetiko teigimu, tuo metu vandens savybės taip pat keičiasi, tiksliau – padidėja vandens energija. A. J. Dainauskas šį virsmą apibūdina tam tikrais vienetais – boviais (bioenergijos vienetais), kurie nuo 6 500 bovių pakyla net iki 40 000!
Jo žodžiais tariant, vanduo bus gyvas iš kur tu jį bepaimsi: čiaupo, šaltinio, butelio, pagaliau, jūros, ir pasižymės unikaliomis, stebuklingomis savybėmis. Bioenergetikas taip pat tyrinėjo žmogų, kuris irgi sudarytas iš vandens. Vadinasi, jis turi reaguoti į šiuos pokyčius. Žmogų charakterizuoja subtilios energinės struktūros, jo aura, energiniai centrai – čakros ir kt. Pasirodo, jei žmogus buvo pažeistas, suardytos jo energinės struktūros, tą naktį jis magiškai tampa sveikas (vėliau viskas grįžta į įprastas vėžes), ir tai yra tikras stebuklas. Toks virsmas gamtoje neaplenkia gyvulių, augalų – visko, kas gyva. Ypač verta atkreipti dėmesį į vandenį. Gyvą vandenį galima užsikonservuoti: tereikia jį įpilti į stiklinį ar plastmasinį butelį, apie 8–9 valandą ryto pripildytą tarą apjuosti variniu laidu arba užrišti medvilninį ar lininį siūlą – taip vanduo išliks gyvas, o žmonės, gerdami būtent tokį vandenį, pasisems teigiamos energijos.
Įdomu, kad netgi vandens gyslos, kurios žmogui paprastai pavojingos ir virš kurių nepatariama gyventi, statyti namus, miegoti, tą naktį tampa gyvos ir teigiamos. Bioenergetikas ištyrė, kad trumpiausią metų naktį, tuo pačiu momentiniu laiku, visame Žemės rutulyje vyksta tas pats stebuklas, tas pats virsmas, pavyzdžiui, sūraus vandens energija pakyla iki 23 000, o gėlo – net iki 40 000 bovių.
Pasirodo, iš birželio 23-iosios į 24-ąją tuo pačiu metu keičiasi ir ugnies stichijos energija. Nelyginio skaičiaus žvakės, laužai sukuria fantastiško dydžio energiją, kurios skaičiaus bioenergetikas net neįvardija – jis išties didelis. Todėl jei tą naktį esate kambaryje, uždekite vieną, tris ar daugiau žvakių, svarbiausia – nelyginį jų skaičių ir taip išvalysite savo kambario, buto, namo energiją.
