Rytas. 2012.01.18. Man net nereikėjo atmerkti akių, jos visą naktį žiūrėjo į lubas, kairę sieną, dešinę, galop į pagalvę... Vis varčiausi ir kaip niekad laukiau, kol suskambės žadintuvas.
Galiausiai jis suskambo, o aš puoliau keltis iš lovos. Net neieškodama šlepečių nuėjau iki vonios kambario. Iš veido buvo matyti, kad neišsimiegojau, bet tokias mintis nuvijau į šalį. Kam tai rūpi, juk aš skrendu į Paryžių!
Tai mano galimybės, nauja aplinka, nauji žmonės, naujas gyvenimas. Esu žmogus, kuris tiesiog negali nustygti vietoje, man yra svarbu keisti įpročius, rutiną paversti perversmu. Susitvarkiusi vonioje, nuėjau televizoriaus link, įsijungiau muzikos – taip lengviau ruoštis.
Išsidažiau, pasiklojau lovą, permečiau akimis sąrašą daiktų, kuriuos turėjau susikrauti, gerai apgalvojau, ar nieko nepamiršau. Ak.. Taip, kur mano bilietai... Keletą minučių sukau galvą ir radau juos ant spintelės prie savo lovos, čiupau šiuos svarbius popierėlius ir sėdau į taksi automobilį.
Jaudinausi. Nepamenu, kada buvau išvykusi į panašią kelionę. Į Paryžių nusprendžiau vykti, nes norėjau daug ką pamatyti, tai mano atostogos, kuriomis žadu palepinti save ir nutrūkti nuo darbo bei rūpesčių. Internete susiradau nebrangų viešbutį, kuriame planavau apsistoti dešimčiai dienų. Pabūčiau ir ilgiau, jei tik tai daryti man leistų piniginės turinys...
Kelionė užtruko ilgokai, teko nusnūsti. Pirma diena Paryžiuje nebuvo pati įsimintiniausia. Be abejo, pamačiau daug gražių vietų, didelius ir plačius kelius, apšviestus pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Šiame mieste didžiulis eismas, šurmulys, atrodo, čia niekas niekada nemiega ir nestovi vietoje. Paryžiaus gatvėse galima sutikti daug elegantiškų žmonių, visi labai mandagūs ir kultūringi, bevaikštant akys tiesiog raibsta nuo visokių lempučių ir iškabų...
Taip pat skaitykite: Rasos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Mane užbūrė bohemiškasis dailininkas“
Penktoji diena Paryžiuje apvertė mano gyvenimą. Tą dieną buvau suplanavusi aplankyti keletą muziejų, vėliau nuėjau pavalgyti į kavinę, o vakare žūtbūt prisižadėjau aplankyti Eifelio bokštą. Kiek ten bučinių, meilės prisipažinimų, jis pilnas nuoširdžių žmonių šypsenų...
Stovėdama prie jo ir žvelgdama į šį didingą statinį aš nežinojau, kaip išreikšti savo emocijas, tai buvo pats gražiausias mano matytas vaizdas per visą gyvenimą! Aš stovėjau ir žiūrėjau, nenorėjau niekur eiti, man tiesiog buvo malonu.
Vakare žūtbūt sau prisižadėjau aplankyti Eifelio bokštą. Kiek ten bučinių, meilės prisipažinimų, jis pilnas nuoširdžių žmonių šypsenų...
Taip ir kiurksojau ten geras 15 minučių, kol galiausiai pajutau, kad esu ne viena. Visai šalia manęs stovėjo vyriškis. Atsisukusi pamačiau, kad jis kiek aukštesnis už mane. Pagavau jo žvilgsnį ir nuoširdžią šypseną. Jis buvo prancūzas.
Pancūzų kalbą mokėjau labai minimaliai, tik pagrindinius dalykus ir dar šį bei tą. Vis dėlto pirmieji jo ištarti žodžiai mane gerokai nustebino. Žavusis prancūzas tikino stebėjęs mane keletą minučių ir ištarė, kad mano plaukai yra nuostabūs. Žinoma, aš sutrikau, tačiau jau vos jį pamačiusi pajutau, kad įsimylėjau!
Nežinau, kas tuomet dėjosi mano galvoje, tiesiog pritrūkau žodžių, negalėjau net ištarti „ačiū“. O jis taip ir stovėjo, tarsi laukdamas, kol išlemensiu bent vieną skiemenį. Galiausiai pamojavo man prieš veidą, lyg būčiau užhipnotizuota, ir paklausė, ar aš vis dar čia. Tuomet aš pabudau lyg iš sapno ir, supratusi, kas vyksta, maloniai jam padėkojau bei prisistačiau. Švelniai spausdamas man ranką jis prisistatė: „Aš vardu Hugas.“
Spaudėme vienas kito rankas ir šypsojomės, atrodė, lyg abu nežinotumėm, kaip elgtis toliau. Galiausiai Hugas pakvietė mane kartu pavakarieniauti. Vakarui baigiantis, elgėmės jau kur kas drąsiau. Nors su kalba buvo gan sunku, tai bendrauti mums netrukdė, žodžius atstodavo gestai, piešiniai ar šypsenos. Juoko buvo daug, jis mus išlaisvino, atpalaidavo, suartino ir privertė pasijusti lyg seniems pažįstamiems.
Tai buvo nepaprastai šiltas vakaras. Jam pasibaigus, apsikeitėme telefono numeriais ir susitarėme pasimatyti kitą dieną.
Su juo ir praleidau visas likusias savo magiškas dienas Paryžiuje. Kartu ėjome į muziejus, parduotuves, parkus ir jaukias kavinukes... Deja, atėjo laikas man grįžti į tėvynę, tačiau net ir tai nenutraukė mūsų bendravimo.
Po šios nuostabios kelionės mes vis susiskambinam per „Skype“ arba rašome vienas kitam tikrus, popierinius, laiškus – kaip smagu tokius gauti! Be abejo, mes ir susitinkam – kartais atvyksta jis, kartais – aš, kai tik leidžia aplinkybės...
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Jei buvote tame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...
Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.
