Rašoma, kad haremai (beje, šis žodis reiškia, uždraustą, slaptą, sergėjamą vietą) buvo kuriami įvairiose šalyse – Saudo Arabijoje, Turkijoje, netgi Kinijoje, Egipte. Kai kuriuose šaltiniuose tikinama, kad sultonai per savo valdymo dešimtmečius hareme laikė nei daug, nei mažai moterų – net 700 žmonų (sugyventinių) ir net 300 vergių.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Turkijoje pirmieji klasikiniai haremai pasaulį išvydo maždaug X amžiuje, tačiau įprastą vaizdą akiai įgavo tik XV a. pabaigoje. Haremai, kaip bet kuri socialinė struktūra, vis labiau tobulėjo, stiprino tradicijas, formavo meilės meną bei mokslą, meilužių hierarchiją, mokė, kaip išlikti gražiai ir geidžiamai, kaip kovoti su priešininkėmis!
Kadangi daugelyje Rytų šalių plito haremai, apie juos sklidos pačios įvairiausios kalbos ir legendos. Tačiau nereikia galvoti, kad haremas – tai visuotinių pasilinksminimų vieta. Iš tikrųjų viskas juose vykdavo pagal tam tikrą tvarką.
Kaip merginos pakliūdavo į sultonų rankas
Grožis nenugalimas ir pastebimas net pelenuose. Gal todėl gražios merginos visuomet turėjo paklausą, o tokių dairėsi net specialiai tam skirti žmonės. Pirkliai užsitarnaudavo didžiulę malonę, galėdami vyresnybės galvai padovanoti dailią vergę, tenkinančią jo įgeidžius, linksminančią, džiuginančią akis. Kai kuriose šalyse gražiųjų merginų ieškotojams tekdavo pasismailinti liežuvį ir įtikinėti merginas neva jos maudysis aukse, sidabre ir didžiausioje prabangoje, taps sultono žmonomis.
Itin didelis dėmesys buvo skiriamas etiketui – vergės turėjo žinoti, kaip paduoti savo šeimininkui chalatą, kaip įpilti kavos, kaip savo šnekomis pralinksminti, o kada verčiau prikąsti liežuvį.
Trumpai tariant, buvimas hareme nebuvo kažin kokia gėda, o veikiau net labai naudingas ir praktiškas pasiūlymas – kai kurie tėvai patys parduodavo savo dukras ir atsisakydavo bet kokių teisių į jas.
Kai kurias moteris grobdavo, kitas tiesiog nupirkdavo arba įteikdavo sultonui kaip dovanas. Įdomu tai, kad hareme kartu gyvendavo ir vadinamosios žmonos, ir vergės.
Atrinktos merginos turėdavo tapti musulmonėmis, o tuomet sultono motina arba kitos aukštesės hierarchijos moterys imdavo jaunutes mergaites mokyti, kaip atlikti savo pareigas. Jos turėdavo skaityti Koraną, mokytis šokti, daryti rankdarbius, groti įvairiausiais instrumentais, taip pat reikėjo išmanyti pokalbio meną – kaip kitaip palaikysi įdomią šneką su savo valdovu?
Itin didelis dėmesys buvo skiriamas etiketui – vergės turėjo žinoti, kaip paduoti savo šeimininkui chalatą, kaip įpilti kavos, kaip savo šnekomis pralinksminti, o kada verčiau prikąsti liežuvį. Pačios paklausiausios merginos dažniausiai būdavo tamsaus gymio, tamsiaplaukės.
Taip pat skaitykite: Penkiasdešimt pilkų miegamojo atspalvių: kaip mylisi lietuviai
Viso to viliojimo meno pramokusios merginos turėdavo laikyti specialų egzaminą, kuris lemdavo jų tolimesnį gyvenimą. Vienos taip ir likdavo tik tarnaitėmis, o kitos tenkindavosi sultono draugija. Tiksliau tariant – atrinktų damų tikslų buvo tenkinti visus sultono įgeidžius, jam paklusti ir daryti viską, kad tik šeimininkas jaustųsi komfortiškai.
Beje, hareme vėliau gyvendavo ir sultonų dukros, o kai kurios moterys per visą savo gyvenimą taip ir nepamatydavo sultono.
Hierarchijos metamorfozės
Pats haremas veikė kaip kruopščiai sustyguotas mechanizmas – jame kiekviena moteris turėjo savo pareigas, vietą, statusą. Juk jeigu viskas būtų palikta likimo valiai, ar būtų įmanoma išlaikyti tvarką tarp moteriškių? Ne veltui dailiosios lyties atstovėms priskiriami įvairiausi, ne tik širdį glostantys epitetai. Ginčų, konfliktų, intrigų moteriškoje kompanijoje tikrai galima tikėtis, o kai reikia kovoti dėl vieno vienintelio vyro dėmesio!..
Pats haremas veikė kaip kruopščiai sustyguotas mechanizmas – jame kiekviena moteris turėjo savo pareigas, vietą, statusą.
Buvo galimas kilimas „karjeros“ laiptais, tačiau tai nebuvo paprasta, kadangi konkurentės viena kitos klastingais žvilgsniais ne varstydavo, o veikdavo remdamosi „meilėje ir kare galima viskas“ principu.
Dažniausiai haremo viršūnėlėse puikuodavosi tokios moterys, kurioms gamta ne tik nepašykštėjo grožio, bet ir proto, išminties, tvirto charakterio. Pačioje hierarchijos apačioje savo vietą užėmė nemokytos merginos. Jas buvo bandoma paversti į tokias, kurios galėtų sužavėti sultoną, tačiau pavykdavo ne visoms.
Jeigu tokios savo žvilgsniu, šokiu, išvaizda ar kažkuo kitu patraukdavo dėmesį, tuomet šias merginas iškart perkeldavo į kitą „lygmenį“, kur jos buvo puošiamos, visaip gražinamos ir laukdavo savo eilės, kada sultonas su jomis užsinorės susipažinti artimiau.
Taip pat skaitykite: Kokių moterų vyrai nepalieka
Jeigu jau po nakties, praleistos kartu, šeimininkas likdavo patenkintas savąja verge, tuomet ji hierarchijos laiptais užkopdavo dar aukščiau. Taip moterys gaudavo ne tik daugiau dėmesio, bet ir dovanų, pinigų, kitų gėrybių, rūpesčio iš kitų moterų.
Jeigu jau po nakties, praleistos kartu, šeimininkas likdavo patenkintas savąja verge, tuomet ji hierarchijos laiptais užkopdavo dar aukščiau.
O dar negimdžiusių damų padėtis buvo abejotina – jos bet kada galėjo būti iškeistos į dailesnes, jausnesnes. Tačiau jeigu joms sekdavosi, o dargi ir padovanodavo sultonui sūnų, tuomet šios dar vienu laipteliu palypėdavo viršun.
Taigi, paprastos vergės, skirtos tiesiog tarnauti, padėti kitoms, buvo odaliskės. Jos neva nebūdavo tokios gražios ir talentingos, kad jas būtų galima pristatyti sultonui, tačiau jų likimas galėjo pasisukti ir geresne linkme. Dar buvo gedikli, kurios laukdavo savo eilės, kol bus parodytos sultonui. Pastarosios buvo vertesnės dėmesio, įdomesnės damos.
Būdavo ir tokių moterų, kurios skirtos tik vienai nakčiai. Meilužių, kurios po tos vienos nakties daugiau ir nebeišvysdavo sultono. Ikbal arba gozde tapusios merginos buvo vadinamos vienomis iš sultono favoričių.
Verta paminėti, jog konkurencija buvo žvėriška. Rašoma, kad kūdikis daugumai moterų tapdavo laipteliu link išsvajotos šiltos vietelės, tad dauguma damų negailėdavo juodžiausių „technologijų“, kad pasisektų jai, o ne kitai. Pagimdžiusios vaikus moterys buvo vadinamos kadin arba haseki.
Sultono numylėtinėms nedaug trūkdavo iki paskutinio laiptelio – tereikėjo sulaukti, kad sūnūs užaugtų, laimingai sulauktų pilnametystės, tuomet jos tapdavo tikromis matronomis, atsakingomis už haremo reikalus, besirūpinančios sultono poreikiais, o kai kuriuose haremuose netgi galėdavo dalyvauti valstybės valdymo reikaluose.
Tokios turėdavo ir savo vergių, ir eunuchų, vadinamųjų haremo prižiūrėtojų. Pačios įtakingiausios damos buvo vadinamos valide sultan (jos buvo sultonų motinos). Po pastarųjų svarbią vietą užimdavo sultonų dukros ir pirmosios keturios žmonos, pirmosios padovanojusios sultonui vaikų. Tačiau jų svarbumas priklausė nuo to, kuri pirmoji savo šeimininkui pagimdė sūnų.
Taip pat skaitykite: Pavojingiausia sekso poza
Įdomu tai (bent jau taip teigiama kai kuriuose šalintiuose), kad patį haremą sudarydavo pusė moterų ir pusė eunuchų, kastruotų vyrų, sergėjusių haremo veiklą.
Kaip išlaikyti sultono dėmesį?
Damos naudodavosi visokiausiomis gudrybėmis. Pirmiausia dėmesys buvo bandomas užkariauti grožiu, o jis, kaip visi puikiai nutuokiate, reikalauja aukų. Moterys tobulindavo ir gražindavo savo kūnus, turkšdavosi pirtyse, jas masažuodavo, itin dažnai mėgaudavosi vandens malonumais.
Haremo moterys turėjo mokėti judėti taip, kad viliotų savo šeimininką, būti aistringos, patrauklios ir, žinoma, tokios, kurias norėdavosi slėpti nuo viso pasaulio.
Taip pat itin svarbu buvo aromatai, todėl kiekviena stengdavosi atrasti tokį, kuris iškart suviliotų ir užburtų. Labai dideliu privalumu buvo laikomas menas sudėlioti puokštes, kur kiekvienas žiedelis turėjo savo reikšmę, todėl jas buvo galima skaityti kaip poemą. Gėlių kvapai padėdavo sukurti atitinkamą nuotaiką tarp moters ir vyro, arba atvirkščiai, tad šiais subtiliais aromatų kėslais dažnai naudodavosi priešininkės.
Dar daugiau turtų buvo iššvaistoma moterų aprangai, kuri turėjo pabrėžti jų išvaizdos ypatumus, grožį, formas, ką jau bekalbėti ir apie papuošalus. Haremo moterys turėjo mokėti judėti taip, kad viliotų savo šeimininką, būti aistringos, patrauklios ir, žinoma, tokios, kurias norėdavosi slėpti nuo viso pasaulio. Taip sultonai ir darydavo – geriausias damas pasilaikydavo tik sau...
