„Vidutinybė“, „beviltiškas“, „neperspektyvus“ – kokios tik etiketės buvo klijuojamos tiems, kurie matė pasaulį savaip. Bet taip jau yra surėdytas pasaulis – jeigu jūs ketinate jį pakeisti, visada atsiras tokių, kurie tam prieštaraus.
Kad tokios ir panašios aplinkinių „rekomendacijos“ nesužlugdytų jūsų pasitikėjimo savimi, adme.ru surinko įdomių istorinių faktų, kurie įrodo, kad tikro kūrėjo niekas negali sužlugdyti.
1. Vladimiras Nabokovas (1899–1977), rusų ir amerikiečių rašytojas, poetas, vertėjas, literatūrologas. Puikiai mokėjo prancūzų, anglų, rusų kalbas. 1916 metais Nabokovas, tada dar būdamas jaunas studentas, išleido savo poezijos rinkinį. Visi 67 eilėraščiai buvo viešai sukritikuoti. Nabokovas sutiko su kritika, bet rašymo, laimei, nemetė. Jeigu būtų atsitikę priešingai, vargu, ar žymioji „Lolita“ būtų išvydusi dienos šviesą.
2. Fiodoras Šaliapinas (1873–1938), vienas garsiausių rusų operos dainininkų. Labai juokinga situacija nutiko su gerais draugais: Fiodoru Šaliapinu ir Aleksejumi Peškovu. Būdami studentai, jie išsiruošė ieškoti darbo. Pirmiausia bandė laimę chore, o po to – laikraščio redakcijoje. Situacijos paradoksas tas, jog Peškovą, neradę jame jokių žurnalistinių sugebėjimų, priėmė į chorą, o Šaliapiną, priešingai, priėmė į laikraščio redakciją, nes jame nematė dainininko talento.
Laimei, gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas, ir pasaulyje atsirado didis rašytojas Maksimas Gorkis (Aleksejaus Peškovo literatūrinis pseudonimas) bei garsus operos solistas Fiodoras Šaliapinas.
3. Faina Ranevskaja (1896–1984), žymi rusų kino ir teatro aktorė, žurnalistų vadinama viena didžiausių XX amžiaus rusų aktorių. Šiuolaikinėje visuomenėje Ranevskaja yra siejama su jos sugalvotais aforizmais, kurių didžioji dauguma jau tapo sparnuotais. 1992 metais anglų enciklopedijos „Who is who“ komisija pripažino F. Ranevskają viena iš 20-ties žymiausių XX amžiaus aktorių. Sunku patikėti, kad kai ši aktorė kreipėsi dėl darbo į vieną pamaskvės teatrą, režisierius pavadino ją „visiškai beviltiška“.
4. Waltas Dysney (1901–1966), JAV kino filmų prodiuseris, režisierius, scenarijų rašytojas, įgarsintojas bei animatorius, vieno žinomiausių animacinių herojų – Peliuko Miko ir Snieguolės „tėvas“, pramogų parko – Disneilendo įkūrėjas, kelių Holivudo kino studijų savininkas, šimtų žymiausių animacinių herojų autorius, milijonierius ir šiaip sėkmingas žmogus.
Bet toks W. Dysney buvo ne visada. Savo karjeros pradžioje jis dirbo karikatūristu vienoje leidykloje, tačiau netrukus buvo atleistas už „visišką nesugebėjimą piešti bei vaizduotės stoką“. Laimei, animatorius tikėjo savimi, o pasaulis išvydo jau klasika tapusį Peliuką Mikį.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo prasmės beieškant: 30 Paulo Coelho įžvalgų
5. Stevenas Spielbergas (g. 1946), amerikiečių kino režisierius ir prodiuseris. Dabar jau įžymus režisierius kažkada neįstojo į kino fakultetą dėl „visiško talento nebuvimo“. Laimei, Spielbergas taip paprastai nepasidavė ir tiesiu taikymu nuėjo į „Universal“ kino studiją, kur parodė savo trumpametražį filmą „Amblin“. Kino studija nedelsdama pasirašė sutartį su jaunuoju talentu. Jeigu Spielbergas būtų įtikėjęs, kad jis iš tikrųjų „visiškai netalentingas“, dienos šviesos taip ir neišvystų vienas geriausių visų laikų filmų „Šindlerio sąrašas“.
6. Albertas Einsteinas (1879–1955), vokiečių fizikas ir Nobelio premijos laureatas iki 4 metukų visai nekalbėjo, o sudėtingiausias dalykas jam buvo... fizika. Nepaisant mokytojo išvados, kad „iš šios vidutinybės nieko gero neišeis“, Einsteinas ir toliau tikėjo savo išskirtinumu fizikos srityje. Kaip jam sekėsi toliau, žinome bene visi: reliatyvumo teorija, pasiekimai kvantinės ir statistinės mechanikos srityse ir Nobelio premija fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės ugdymo trenerė: tikėkite, nepaisydami to, ką sako kiti
7. Giuseppe Verdi (1813–1901), žymus italų kompozitorius. 1832 metais Milano konservatorijoje pasirodė niekam nežinomas jaunas kompozitorus ir įtikino direktorių, kad šis paklausytų jo kūrybos. Jaunuolis gavo labai aiškų direktoriaus atsakymą: „Palikite ramybėje mintį apie konservatoriją. O jeigu labai norite užsiimti muzika, pasiieškokite sau privataus mokytojo tarp miesto muzikantų“. Praėjus keliems dešimtmečiams, ta pati Milano konservatorija, kuri kažkada atstūmė jauną kompozitorių, kovojo už teisę būti pavadinta Giuseppe Verdi vardu.
Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti... Isaakas Newtonas mokėsi taip blogai, kad dėstytojai manė, jog jis „neturi jokios ateities“, o Dmitrijus Mendelejevas neišlaikė chemijos egzaminų ir įstojo į pedagoginį. Taigi, darykite tai, kas jums patinka, tikėkite savimi ir neabejokite tuo, ką pasirinkote.
