Prie šventinio stalo Pileckų namuose jau neužtenka vietos, visada būna daug šurmulio, juoko, kalbų. „Primena filmą „Vienas namuose“? Galbūt, – juokiasi Rimas. – Tik nei vieno vaiko nesame pametę“.
Romantiškos pažinties aplinkybės
Jolanta ir Rimas susipažino prieš aštuonerius metus. Tikra lemtimi galima pavadinti tai, kad jie nusprendė sudalyvauti vienuose mokymuose.
„Nusprendžiau, kad noriu kažką keisti gyvenime. Norėjau gyventi sau, dėl savęs, keliauti. Man tada buvo 25 metai”, – prisimena Jolanta. Ji kaip tik buvo nutraukusi santykius, viskas buvo niūru ir skausminga. Dirbo didelėje įmonėje buhaltere, buvo pasiėmusi dar papildomų darbų, tad turėjo nemažą krūvį.
Jai pasiūlė sudalyvauti lyderystės seminare, turėjo įvykti 7 savaitgaliniai susitikimai kas 3 mėnesius. Tokį pat kvietimą Marijampolėje išgirdo ir Rimas. Ir tada prasidėjo keistų aplinkybių klostymasis – vienas žmogus atsisakė dalyvauti, ir Rimas buvo perkeltas į tą grupę, į kurią paskutinę akimirką po ilgų dvejonių visgi užsirašė Jolanta. Jeigu jie būtų likę skirtingose grupėse, gal net nebūtų susipažinę. Rimas juokiasi, gal Dievas būtų kaip nors kitaip aplinkybes sudėliojęs. „Gal Jis dar turėjo kokį atsarginį planą. Bet šitas planas suveikė, tai kito neprireikė”, – šypsosi vyras.
„Antrą dieną turėjome užduotį eiti užmerktomis akimis per kėdes. Kėdės buvo sustatytos tam tikru atstumu, turėjome žmogų, kuris turėjo pasaugoti. Mane saugojusi mergina manęs nepasaugojo ir aš užsigavau į medinę kėdės briauną. Net pagalvojau, kad gal man skilo kojos kaulas, apsiverkiau, labai skaudėjo. Tada buvo pertrauka, nuėjau į restoraną ir paprašiau ledo. Ir čia prieina Rimas, klausia: „Skauda?“ – prisimena Jolanta. – Jis atsisėdo priešais mane, sako: „Nuimk tą ledą“. Uždėjo ranką man ant skaudančios kojos. Porą minučių palaikė, jaučiu šyla šyla, ir praėjo skausmas. Žiūriu į jį nustebusi. Padėkojau, atnešiau jam kavos, paliečiau jo petį... ir tada tikriausiai įvyko kažkokia cheminė reakcija, kuri iki šiol nesibaigia.“
Iki to priėjimo Jolanta Rimo nepastebėjo, nors per tuos mokymus buvo daug užduočių. Jų esmė buvo skatinti bendrumo jausmą, tad tarp visų dalyvavusių seminare santykiai buvo šilti. Gal dėl to Rimas išdrįso uždėti ranką ant kojos nepažįstamai apsiverkusiai merginai.
Našlys su trimis vaikais sužavėjo savo stiprybe
Pagalvojau, kad gyvenimas tęsiasi. Juk į tuos mokymus aš ėjau turėdamas tikslą išmokti vėl gyventi, gyvai ir teisingai reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui.
Pažintis rutuliojosi žaibišku greičiu. Visi dalyvavę mokymuose gavo vieni kitų kontaktus, kad palaikytų ryšį. Gal kelių minučių skirtumu Jolanta parašė Rimui SMS žinutę, o jis jai atsiuntė elektroninį laišką. „Paskui pas jį atsirado reikalų Vilniuje. Pirmame pasimatyme jis manęs pralaukė pusantros valandos. Trečias pasimatymas – spektaklis Operos ir baleto teatre, ten buvo Rimas su kolektyvu. Kažkur 30 žmonių, prieš pat Kalėdas. Visiems buvo cekava, kokią čia Rimas atsivedė blondinę. Rimas savo gyvenimo istoriją papasakojo per tuos du pasimatymus, aš viską žinojau“, – pasakoja Jolanta.
„Aš niekada nuo nieko neslėpiau savo gyvenimo istorijos, – tęsia Rimas. – Esu našlys, yra trys vaikai. Žmona sužinojo, kad jai vėžys, o jis taip greitai vystėsi, kad ji net nesulaukė biopsijos rezultatų... Tuo metu vyresnė dukra irgi gulėjo ligoninėje, jai buvo meningitas. Man niekuomet nebuvo minčių, kad turiu slėpti savo gyvenimo istoriją. Našliu aš buvau dvejus metus. Tuo metu Indrei buvo 15 metų, Rokui 13-ka, o Austėjai – 5 metai.“
„Aš šalia jo labai ramiai ir saugiai jaučiausi. Kai jis man pasakojo savo istoriją, aš tik galvojau, kaip gerai, kad jis nepaliko vaikų seneliams, neišdalino jų giminaičiams, neprasigėrė. Jo stiprybė, atsakomybė artimiausio žmogaus mirties akivaizdoje man labai imponavo. Paskui, kai mes jam nuskutom visus plaukus nuo veido ir galvos, jis man labai gražus pasirodė“, – vėl kvatoja Jolanta.
Ir surimtėjusi pridūria, kad išvaizda nėra svarbiausias dalykas, ją keisti lengva ir nesunku tapti stulbinamai gražiu. Jolantai žymiai svarbiau buvo žmogiškos savybės, asmenybės branda – visa tai ji ir pamatė bendraudama su Rimu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Per medaus mėnesį išgirsta išsėtinės sklerozės diagnozė pakeitė menininkų Skrabulių gyvenimą
Pusdienį nesiryžo susipažinti su vaikais
„Vaikus aš pamačiau po to spektaklio, nes mums su keliais jo bendradarbiais nesinorėjo skirstytis, ir mes taip smagiai kvailiojome, kad nusprendėme naktį važiuoti į Marijampolę.
Tada jis mane, vaizdžiai sakant, kontrabanda atvedė naktį į savo namus, o aš paskui pusę dienos nenusileidau iš antro aukšto susipažinti su vaikais. Jis mane įkalbinėjo, o aš niekaip negalėjau išdrįsti. Vis galvojau, kad atėjau užimti kitos moters vietą. Bijojau to pirmojo susitikimo nejaukumo, o ne tų vaikų“, – prisimena Jolanta.
Rimas neslepia – dveji našlavimo metai jam leido aiškiai suvokti, kad trūksta moteriškos paramos, ilgisi draugijos, jis nori vėl mylėti ir būti mylimas. „Nei nuo savęs, nei nuo vaikų neslėpiau, kad nebūsiu visą likusį gyvenimą vienas, vaidindamas kažkokį didvyrį. Maždaug – vienas vaikus užauginau ir medalių už tai sau prisikabinau. Aplinka mane spaudė, kad turiu kaip ir likti vienas, vienas tuos vaikus auklėti ir auginti. Pagalvojau, kad gyvenimas tęsiasi. Juk į tuos mokymus aš ėjau turėdamas tikslą išmokti vėl gyventi, gyvai ir teisingai reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Vaikams pasakojau apie Jolantą, apie mūsų pažintį ir buvusius pasimatymus, jie viską žinojo“, – pasakoja Rimas.
Per Velykas susipažinau su jo tėvais, su jo mirusios žmonos tėvais. Patikinau juos, kad stengsiuosi, jog vaikai ir Rimas su manimi būtų laimingi.
Jis tikrai negalvojo, kad jo „kraitis“ – trys vaikai – gali būti kliūtis užmegzti santykius su moterimi.
„Negalvojau apie tai, nes aš neatskiriu – aš ir vaikai. Ir dabar pas mus šeimoje yra taip, kad esame „mes“. Ir tada nebuvo taip, kad esu aš su savo gyvenimu, bandau jį kažkaip sutvarkyti ir yra vaikai, kurie lyg koks priedas prie manęs. Visuomet buvome „mes“. Todėl ir šalia manęs turėjo būti moteris, kuri tą suvoktų ir priimtų“, – kalba Rimas.
O Jolanta priduria, jog jos artimiausia aplinka ją įtikinėjo, kad jai nereikėtų prasidėti su vyru, turinčiu tris vaikus. „Bet aš nebūčiau aš, jeigu klausyčiausi tokių „patarimų“. Moteris turi nuojautą, ji gali pajausti, ar jai smagu, gera. Su Rimu aš jaučiausi gerai, žinojau, kad nebus viskas labai paprasta. Nebūčiau ištekėjusi, jeigu būčiau galvojusi, oi, kaip man bus sunku“, – sako Jolanta.
Vestuvės po pusmečio
Tarp Rimo ir Jolantos yra 12-os metų skirtumas. Į tai jie irgi nekreipia dėmesio, nes jiems paprasčiausiai tai visai nerūpi.
Lapkričio 23 dieną pora susipažino, o kitų metų gegužės 23 d. susituokė. Nuo pažinties pradžios buvo praėjęs vos pusmetis. Naujuosius metus Jolanta sutiko su Rimu ir jo vaikais. Pamena, kaip atsakingai pirko dovanas savo būsimiems vaikams.
„Iki vestuvių darbo dienomis gyvenau Vilniuje, o savaitgaliais – Marijampolėje. Tik jau paskutinį mėnesį iki vestuvių nuolat gyvenau pas juos. Savaitgaliais, pamenu, kepdavau jiems pyragus, – šypsosi Jolanta. – Pirmadieniais labai nenorėdavau grįžti į Vilnių. Sausį, vasarį taip važinėjau, per Velykas susipažinau su jo tėvais, su jo mirusios žmonos tėvais. Patikinau juos, kad stengsiuosi, jog vaikai ir Rimas su manimi būtų laimingi.“
Pora susituokė bažnyčioje Kačerginėje ir santuokų rūmuose Vilniuje. Rimas neabejojo dėl vestuvių, nes yra įsitikinęs, kad jeigu vyras gerbia moterį, jis ją veda. Vestuvės buvo tokios, kaip jie abu norėjo: ant ežero kranto, važiavimas su karieta į Marijampolės parką, linksma puota su draugais ir giminėmis, laikantis lietuviškų tradicijų bei papročių.
Praėjus devyniems mėnesiams po santuokos gimė sūnus Konradas. Jam dabar šešeri su puse. Dar po kelerių metų gimė dukra Julija.
Trijų nesavų vaikų mama
Vos dešimties metų amžiaus skirtumas tarp Jolantos ir vyriausiosios Rimo dukros padėjo joms iš karto užmegzti artimus, draugiškus santykius.
Jolanta prisiminė laikotarpį, kai Rimui tekdavo išvykti į komandiruotes savaitei ar ilgiau, tuomet ji namuose būdavo ir mama, ir tėtis. Jau buvo gimęs Konradas, ir Jolanta likdavo viena namuose su keturiais vaikais.
Dar buvo keista iki beprotybės, kai parsitempi namo nesuvokiamą kiekį maisto, pagamini aštuonis litrus sriubos, priverdi kalną balandėlių, o vakare nieko nelieka.
„Pamenu, mes vakarais visi susėdę ant sofos žiūrėdavome televizorių, gamindavome maistą kartu. Jie man prie šono ir užmigdavo. Tada labai jaučiau augantį ryšį tarp mūsų. Puikiai sutarėm“, – prisimena Jolanta.
Vyresnė dukra Indrė svajojo tapti siuvėja, tai labai suartino jas. Apie savo pirmą vaikiną ji irgi papasakojo pirmiausia Jolantai. Antras sūnus Rokas prasidėjus paauglystei ėmė maištauti, jeigu nepritardavo Jolantos prašymams susitvarkyti, paruošti pamokas – grubiai atsikirsdavo.
„Dabar galvoju, kad mano patirtis buvo neįtikėtina. Būdama vos 25-erių, aš gavau vaikus visų amžiaus kategorijų – nuo penkiametės iki paauglės. Man kildavo daug klausimų, tardavausi su kaimynėmis, kurios augino panašaus amžiaus vaikus, kalbėdavausi su mama. Dažnai nežinodavau, ką jiems pasakyti, kaip pasielgti.
Kai mane vieną kartą pasiuntė po velnių ir pasakė, kad esu ne mama, tai buvau išėjusi iš namų, apėjau kvartalą, grįžau, gulėjau lovoje ir verkiau. Atėjo mažoji Austėja, prisiglaudė, ir mes kartu verkėm. Man stogas nečiuožė, bet tai buvo stipri patirtis.
Dar buvo keista iki beprotybės, kai parsitempi namo nesuvokiamą kiekį maisto, pagamini aštuonis litrus sriubos, priverdi kalną balandėlių, o vakare nieko nelieka. Skambindavau mamai ir klausdavau: „Jie tiek daug valgo! Ar čia normalu?”, – juokiasi prisiminusi Jolanta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Agnė Vilkoicaitė: kokių akmenų deriniai padės gelbėtis nuo niūrių minčių ir pagerinti savijautą žiemą?
Didelė šeima
Dabar prie šventinio Pileckių stalo jau neužtenka dvylikos kėdžių, nes į Marijampolę atskuba vyriausia dukra Indrė su vyru ir sūnumi Vyčiu, sūnus Rokas, jau į paauglystę įžengusi Austėja, atbėga mažasis Konradas, ant Jolantos rankų sūpuojasi mažiausioji Julija. Dar atvyksta Rimo sesuo su šeima, Jolantos brolis. Šurmulio netrūksta, daug dovanų, didelis valgomojo stalas, eglė, kurią visi puošia, pyragų kvapas.
„Mačiau, kaip keitėsi Jolantos suvokimas, kai susilaukėme savų vaikų. Jai jau nebereikėjo draugių ir kaimynių klausinėti, ji pati ėmė suvokti, ką reiškia per didelė tėvų meilė, pakantumas, atlaidumas. Taip per aštuonis bendro gyvenimo metus mes visi užaugome: ir mūsų vaikai, ir mes“, – sako Rimas.
„Jeigu mes nesilygiuosime, tai ir nebūsime menkesni, nes kiekvienas yra reikšmingas ir svarbus. Tai pagrindinė mūsų gyvenimo filosofijos nuostata. Ji padeda mums teisingai auginti vaikus“, – sako Rimas.
Kaip tokiame nuolatiniame šurmulyje, kai aplinkui nuolat zuja daug vaikų, kyla kažkokių barnių, užkloja rūpesčiai, pavyksta nepamesti vienam kito? „Dirbame tiesioginių pardavimų srityje, toks mūsų verslas, todėl esame patogūs tėvai ir seneliai, nes didesnę dienos dalį būname namie. Mes turime laiko auginti vaikus. O vienas kito pavyksta nepamesti, nes dirbame kartu, kartu važiuojame pas klientus, vykstame į komandiruotes. Gyvename kitaip nei dauguma dirbančių tradicinius darbus“, – šypsosi Jolanta.
Rimui labai svarbu, kad visi vaikai sutartų, jaustų brolystės jausmą. Jo manymu, sunkiausia tėvų užduotis – užauginti vaikus taip, kad jie norėtų pas tave grįžti. Siekti šios užduoties jiems abiem padėjo nuostata nekonkuruoti tarpusavyje. „Jeigu mes nesilygiuosime, tai ir nebūsime menkesni, nes kiekvienas yra reikšmingas ir svarbus. Tai pagrindinė mūsų gyvenimo filosofijos nuostata. Ji padeda mums teisingai auginti vaikus“, – sako Rimas.
„Man smagu galvoti, kaip ateityje atrodys mūsų vis didėjanti šeima prie vis didėjančio šventinio stalo“, – sako Jolanta. Rimas ir Jolanta dabar svajoja apie savo sodybą su dviem namais, nes abu juokiasi, kad jų šeima jau labai greitai į vieną namą nesutilps.
