Jolita Dijkmans (39 m.) sako, kad niekada netroško būti tik namų šeimininke, todėl apie pastangas suderinti darbą ir motinystę, profesinę sėkmę didžiausiame Prancūzijos ir Euro zonos banke „BNP Paribas“ bei gyvenimo Paryžiuje ypatumus, švietimo sistemą tikrai turi ką papasakoti.
„Dirbu investiciniame banke finansinių rinkų specialiste – kartais sumos siekia ir milijardus“, – pasakoja Jolita.
Nuo ko prasidėjo jos kelias svečioje šalyje? Didžiausiu postūmiu tapo meilė!
– Jolita, kaip iš gimtojo Vilniaus atsidūrėte Paryžiuje?
– Esu meilės emigrantė (juokiasi). Taip nutiko, kad Paryžiuje, tiksliau, jo priemiestyje, Gouvieux miestelyje, gyvename jau septyniolika metų. Su savo vyru Martinu susipažinome, kai dar mokiausi Lietuvoje. Tiesa, niekada nemaniau, kad galėsiu palikti Lietuvą – šią šalį išties labai mylime ir kelis kartus per metus atvykstame su visa šeima pasisvečiuoti.
Buvau ta emigrantė, kuri, kai atsidarė Lietuvos sienos, norėjo pabandyti savo laimę kitose šalyse, kadangi anksčiau tokių galimybių nebuvo, viskas buvo uždara. Tačiau tikslo išvykti visam laikui neturėjau – man Lietuvoje viskas labai patiko, jaučiausi laiminga, nieko netrūko. Niekada neįsivaizdavau, kad gyvensiu ne Lietuvoje, būsiu ištekėjusi ir turėsiu vaikų.
O viskas pakrypo visai kita linkme – susipažinau su savo vyru visai netoli savo namų Šeškinėje, kai man buvo 19 metų. Tuo metu studijavau Kaune, verslo administravimo fakultete, ir grįžau namo atostogų. Mano draugė, kuri mokėsi prancūzų kalbos, buvo priėmusi gyventi prancūzų studentus skautus, tarp kurių buvo ir mano būsimas sutuoktinis. Ji pasiūlė prisijungti prie jų, o aš mielai sutikau, kadangi buvau su skautais bendravusi ir anksčiau.
Martinas tuo metu mokėsi Prancūzijoje ir nors nebuvo skautas, tačiau kartu su savo draugu brazilu ieškojo įdomių atostogų, tad prisijungė prie studentų, kurie keliavo į Lietuvą. Taigi, mes pradėjome su Martinu bendrauti vis daugiau, susirašinėti. O jo draugas ir sako: jeigu tau patinka ši mergina, kodėl nepakvieti jos mokytis į Olandiją? Mano būsimas vyras gyveno visai šalia verslo mokyklos, kuri siūlė tarptautines mokymosi programas ir domėjosi Rytų Europos studentais.
Kaip jau minėjau, nenorėjau palikti Lietuvos, tačiau pasimokyti užsienyje – svajojau. Kadangi atsidarė sienos ir atsirado galimybės, trečią kursą baigiau Olandijoje, o į Lietuvą grįžau jau susižadėjusi su Martinu. Nors mano tikslas buvo mokytis, tačiau Martinas pavergė mano širdį viskuo – nuo valgio gaminimo iki vežiojimo po šalį. Jis juokėsi, kad kai atvažiavau buvau šalta kaip ledas, tačiau vėliau ledai pradėjo tirpti, ir išvykau įsimylėjusi (juokiasi).
Turėjau grįžti į Lietuvą užbaigti mokslų, tačiau Martinas pas mane atvažiuodavo kas kelis mėnesius. Kai baigiau bakalaurą, gavau dvigubą diplomą, kadangi baigiamąjį darbą gyniausi dviejose aukštosiose mokyklose, o po to mano vyras atvyko manęs pasiimti (juokiasi).
Važiavau su didele baime ir skaudančia širdimi – nenorėjau palikti savo šeimos, draugų, visko, ką buvau susikūrusi, savo vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Ir nors kūriau gyvenimą su žmogumi, kurį buvau įsimylėjusi, tačiau kaustė baimė, kad vykstu į šalį, kurios visiškai nepažįstu ir nemoku kalbos – tuo metu kaip tik mano vyrą pervedė dirbti iš Olandijos į Paryžių.
Šiuo metu Martinas dirba vyriausiuoju specialistu informacinių technologijų kompanijoje „Linedata Services“, siūlančių automobilių kreditų ir draudimo sistemas, jų valdymo paslaugas.
– Kaip jautėtės naujoje šalyje?
– Prancūzija niekada nebuvo mano svajonė. Visada sakiau, kad viena koja gyvenu Paryžiuje, o kita – Lietuvoje. Gyvenimo svečioje šalyje pradžioje man buvo tikras šokas – nežinojau, ką ten darysiu. Kai nuėjau į parduotuvę nusipirkti duonos ir paprašiau jos angliškai, į mane pažvelgė kaip į nukritusią iš dangaus – suprask, madam, ko jūs norite?
Olandijoje dėl anglų kalbos niekada nekildavo bėdų. Pastebėjau, kad jeigu prancūzai išgirs, jog nors truputį kalbi prancūziškai, jie iškart persijungs ir pamirš anglų kalbą. Šiaip jie nėra labai stiprūs kalbose, kaip ir kiekviena didelė tauta, ir dažnai sako, kad išmokti naują užsienio kalbą jiems per sunku. O be prancūzų kalbos Paryžiuje tikrai neišsiversi, jeigu nori susirasti gerą darbą.
Atvykau į Prancūziją 1998 metų rudenį, todėl pradėjau intensyviai mokytis prancūzų kalbos. Po metų įstojau į magistrantūrą ir baigiau bankininkystės finansus. Tai man labai pagelbėjo, nors buvo labai sunku. Mano prancūzų žinių bagažas buvo vos 10 mėnesių, todėl galiu pasakyti, kad niekam nelinkiu svetima kalba mokytis magistrantūros (juokiasi). Žaliavau, nes iš pradžių nieko nesupratau.
– Kokia kalba šnekate šeimoje?
– Su vyru iš pradžių kalbėjome angliškai, tačiau vėliau prancūzų kalba nugalėjo – kai mokiausi, man reikėjo jo pagalbos. Su vaikais kalbu tik lietuviškai – esu šiuo atžvilgiu griežta. Ir jeigu jie manęs kažko klausia prancūziškai, visada paprašau, kad paaiškintų ir pakartotų lietuviškai.
Matau – jei nebūsiu stiprios valios ir nereikalausiu, vaikai pamatys tą lengvumą ir atsisakys kalbėti mamos gimtąja kalba. Žinoma, stipriausia kalba mūsų šeimoje vis tiek prancūzų, nes ji būtina mokantis ir gyvenant Paryžiuje, tačiau vyriausioji dukra ir dešimtmetis sūnus ne tik kalba, bet ir skaito bei rašo lietuviškai. Noriu perduoti savo žinias, kadangi labai didžiuojuosi lietuvių kalba.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sauliaus Urbono sukurta 3 minučių mankšta: suteikia energijos ir užkuria organizmą (II dalis)
Vyriausioji dukra ir dešimtmetis sūnus ne tik kalba, bet ir skaito bei rašo lietuviškai. Noriu perduoti savo žinias, kadangi labai didžiuojuosi lietuvių kalba.
Juk prancūzų kalba paplitusi visame pasaulyje, vien prancūzų yra 65 milijonai, o lietuviškai šneka vos saujelė žmonių. Aš tikrai norėčiau, kad lietuviškai kalbėtų ir mano vaikų vaikai. O kaip bus – matysime. Bent du kartus per metus grįžtame į Lietuvą – žiemą aplankome Vilnių ir jame gyvenančius mano tėvus, o vasarą keliaujame į Nidą. Ten aš pailsiu geriausiai.
– Jūsų visų vaikų vardai lietuviški. Ar vyras pritarė tokiam sprendimui?
– Taip, mes pasikalbėjome apie tai, kad jie visi turės vyro pavardę, tad Martinas man pasiūlė išrinkti vardus. Be to, vaikai turi ir antrus senelių vardus. Vyriausiajai dukrai Ievai – 15, Mantui – 10, Paulai – 7, 5, Simonui – 5, 5, Gabrieliui – 1, 5 metų.
– Dirbate didžiausiame Prancūzijoje ir Euro zonos banke „BNP Paribas“. Papasakokite, koks buvo jūsų kelias į mylimą ir perspektyvų darbą?
– Manau, kad iš dalies turėčiau dėkoti sėkmingai susiklosčiusioms aplinkybėms – tai lyg Dievo dovana. Aišku, labai stengiausi susirasti darbą. Kadangi daug mokiausi, o vėliau gimė dukrytė Ieva, nusprendžiau ieškoti darbo po metų. Tačiau tada, 2001-aisiais pasaulį sukrėtė Rugsėjo 11-osios įvykiai, ir visa darbo rinka tiek Europoje, tiek Amerikoje apmirė. Aš dėjau visas pastangas, siunčiau labai daug gyvenimo aprašymų, tačiau gaudavau tik neigiamus atsakymus. Tada nusprendžiau darbo ieškoti per darbo agentūras: pradėjau belstis į duris ir palikti savo gyvenimo aprašymus, sakydama, kad gal kas nors atsiras.
Po itin intensyvių septynių mėnesių man paskambino iš vienos darbo agentūros ir pasiūlė nueiti į darbo pokalbį jau minėtame banke. Negalėjau tuo patikėti – tai pats didžiausias bankas visoje Prancūzijoje, taip pat ir vienas didžiausių visame pasaulyje. Atranka klostėsi puikiai – mane priėmė ir pradėjau dirbti su vertybinių popierių paslaugomis. Deja, dirbau tik pusantrų metų, kadangi tiek truko terminuota darbo sutartis. Labai tikėjausi, kad ji bus pratęsta, tačiau tokių galimybių nebuvo.
Tada sugalvojau, kad jeigu jau mane nesiseka čia Prancūzijoje, reikia grįžti į Lietuvą. Vyras, beje, taip pat sutiko. Ir iš tikrųjų nebūčiau patikėjusi, kad viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.
Turėjau gerą diplomų bagažą, patirties, maniau, kad būčiau radusi darbą ir tėvynėje, tačiau to neprireikė. Tikras atsitiktinumas, kad, jau beveik susikrovusi lagaminus ir paprašiusi savo šefės rekomendacinio laiško bei jai paskambinus į žmogiškųjų resursų skyrių, sužinojau, kad mano CV buvo išsiųstas kitiems departamentams dėl naujo darbo.
Tą pačią dieną sulaukiau skambučio iš savo būsimos vadovės, kuri susidomėjo manimi ir pasiūlė dirbti. Manau, kad mano gyvenimo aprašymas papuolė į geras rankas reikiamu metu. Kai sužinojau, kad tai ne laikinas, o nuolatinis kontraktas, dar labiau nudžiugau – pradėjau dirbti didžiausiame banke, ko nesitikėjau ir buvau praradusi viltį.
Tada papuoliau į investicijų banką – dabar esu finansinių rinkų specialistė. Turėčiau grįžti į darbą kovo mėnesį, tačiau matau, kad tai būtų pernelyg sudėtinga – su 5 vaikais tikrai yra ką veikti, todėl kol kas neįsivaizduoju, kaip į dienotvarkę įterpti ir savo darbą.
Iš kitos pusės nemanau, kad padarysiu labai didelę karjerą, kadangi mano skyriuje bendradarbiai augina vos po du vaikus, todėl jaučiuosi kaip ateivė (juokiasi). Penki vaikai čia yra labai daug, tiek jų susilaukia dažniausiai švietimo srityje dirbančios moterys – mokytojos, pedagogės, dėstytojos. Be to, jau tris kartus išėjau į dekretines atostogas (juokiasi).
TAIP PAT SKAITYKITE: Mamos pamokos dukrai: išmokykite ją mylėti save!
Džiaugiuosi, kad šiame banke yra priimti įstatymai tokie, kad ir toliau galima tęsti profesinę veiklą net ir susilaukus vaikučių. Pirmus metus motinystės išmoka mokama banko, o darbo vieta saugoma, iki vaikui sueis 3 metai. Vėliau, nuo vienerių metų, išmokomis rūpinasi valstybė.
– Dilema veikliai moteriai – kaip suderinti darbą ir motinystę?
– Na, šiuo metu kol kas nedirbu, tačiau mano tikslas niekada nebuvo būti tik namų šeimininke ir sėdėti namuose. Vaikai maži būna labai trumpą laiką, jie taip greitai užauga ir paskui, kai išeina, nesinori suvokti, kad daugiau nieko nemoki. Vaikui mamos labiausiai reikia iki 3 metų, o paskui prasideda mokykla, būreliai, draugai, tad pasimatome tik vakarais.
Pavyzdžiui, didžioji dukra iš mokyklos ir būrelių grįžta vakare apie 8, o kartais ir 9 valandą. Berniukams, pastebiu, gal labiau reikia tėvelių dėmesio – jiems patinka, kai patikriname namų darbus, pasitariame. Esu įsitikinusi, kad su vaikais reikia praleisti kuo daugiau laiko, skirti daug dėmesio, juos mylėti, saugoti, gerbti, tada viskas seksis puikiai ir tėveliams, ir vaikams.
Mano tikslas niekada nebuvo būti tik namų šeimininke ir sėdėti namuose. Vaikai maži būna labai trumpą laiką, jie taip greitai užauga ir paskui, kai išeina, nesinori suvokti, kad daugiau nieko nemoki.
Mano misija nebuvo uždirbti daug pinigų – norėjau prisidėti prie šeimos išlaikymo ir tuo pačiu turėti mėgstamą veiklą, kad jausčiausi naudinga ir kad vaikučiai matytų, jog nesu tik namų šeimininkė, kad galėtų manimi didžiuotis. Nes tai yra labai svarbu. Be to, tiek daug mokiausi ne tam, kad nedirbčiau.
– Kokių reakcijų sulaukiate, kai pasakote, kad turite 5 vaikus?
– Mes gyvename tokiame rajone, kur visos šeimos daugiavaikės, taigi, nuostabos dažniau sulaukiu darbinėje aplinkoje, tarkime, pačiame Paryžiuje, kur šeimos augina 2–3 vaikus. Kai pasakiau bendradarbiams, kad laukiuosi penkto vaiko, jie labai nustebo – sako, penki vaikai! Niekas juk nesitiki, kad dirbdama „BNP Paribas“ investiciniame banke, kur darbo laikas priklauso nuo finansinių rinkų laiko, grįžusi po dekretinių atostogų su 4 vaiku dar pranešiu ir apie 5 nėštumą.
Kai buvau jauna, maniau, kad susilauksiu trijų vaikų. Mano draugai turėjo tik po brolį ar sesę, tad norėjau peržengti tas ribas ir turėti daugiau vaikų. Tačiau mano vyras sako, kad jau gana (juokiasi). Juos reikia išmokyti, išauklėti, visi lanko privačią Šventosios Genovaitės mokyklą (dukra jau perėjo į Šventojo Vincento licėjų), būrelius, groja, sportuoja. Norime, kad būtų savarankiški, baigtų gerus mokslus, kad negyventų iš tėvų kišenės, o tam reikia gerai uždirbti.
Esu perfekcionistė, trokštu, kad viskas būtų idealu, todėl be dienotvarkės, auklės pagalbos niekaip neišsiversime. Štai net ir miegoti einame gana vėlai, nes vaikų užsiėmimai baigiasi tik apie 8 valandą vakaro. O tada dar laukia namų darbai, kuriuos reikia patikrinti.
Mano vyras – nuostabus žmogus, kuris man visur padeda. Visus darbus dalinamės pusiau – ir rūpesčius, ir įsipareigojimus. Sau buvau pasakiusi, kad tekėsiu tik tada ir tik už tokio žmogaus, kuris man padės visur. Jeigu ne Martinas, turbūt būčiau nesusilaukusi tiek vaikų.
– Ką galėtumėte pasakyti apie Prancūzijos švietimo sistemą?
– Jeigu kalbėtume apie švietimo sistemą, tai Prancūzijoje yra tokių niuansų, kurie man ne prie širdies. Pavyzdžiui, vaikams pamokos prasideda 8.30, o baigiasi 16.30 val. Per tą laiką dvi valandos skiriamos pertraukai, kada vaikai grįžta namo pavalgyti. Po pamokų dar laukia įvairūs būreliai (mūsų su vyru tikslas buvo toks, kad visi vaikai grotų ir sportuotų), kurie kainuoja išties nemažai.
Sau buvau pasakiusi, kad tekėsiu tik tada ir tik už tokio žmogaus, kuris man padės visur. Jeigu ne Martinas, turbūt būčiau nesusilaukusi tiek vaikų.
Grįžus vaikams reikia ne tik pavalgyti, bet ir paruošti namų darbus. Manau, kad tai yra didelis minusas, kadangi nors vaikai ir turi daug naudingų užsiėmimų, bet jie pervargsta. Vien jų kuprinės sveria 10 kilogramų!
Privačiose mokykloje nuolat laukia kontroliniai ir testai, o štai valstybinėse situacija kitokia, ten net namų darbai yra uždrausti, tiesa, teoriškai. Praktiškai jie vis tiek užduodami, tik gal mažiau.
Žinoma, privačių mokyklų lygis yra labai aukštas. Vaikai tikrai mokosi labai daug, tik sistema, gaila, labiau orientuota į teorines, o ne praktines žinias, o tai, mano nuomone, yra didelis trūkumas.
Beje, vaikų negalima išleisti vienų į mokyklą – juos nuvesti ir parvesti iki 11 metų privalo atsakingas asmuo. Taip pat jie neturi mobiliųjų telefonų – tai draudžiama. Džiaugiuosi ir pritariu, nes turėdami veiklos, grodami įvairiais muzikos instrumentais, būdami skautais ir kt., jie ir taip turi ką veikti, o ne tik žiūrėti į telefonus ar planšetes.
Tačiau dėl tokios švietimo sistemos vaikai pririšti prie auklių, tėvų, močiučių ar nepažįstamų žmonių, kad jie visur suspėtų. Taigi, rodos nedirbu, bet dirbu visu etatu (juokiasi). Kaip suspėti? Manau, viskas įmanoma. Kai myli savo vaikus, nori jiems geriausio. Aišku, labai padėjo auklė, kuri yra mums didelė atrama ir paspirtis.
Priklausome ne tik daugiavaikių šeimų klubui, bet ir lietuvių bendruomenei – joje esu tarybos narė, devynerius metus buvau iždininke. Dalyvaujame aktyviai, vaikai kartą per mėnesį lanko lituanistinę mokyklėlę – noriu, kad jie pabūtų lietuviškoje aplinkoje, kad pabendrautų su kitais vaikais, kitomis lietuvių šeimomis. Šiuo klausimu esu užsispyrusi ir mano tikslas – perduoti meilę Lietuvai, kadangi esu patriotė iki širdies gelmių.
– Kokios nuotaikos vyrauja Paryžiuje po teroro išpuolių, nutikusių praėjusiais metais?
– Apie teroro išpuolius sužinojau tik kitą dieną ir, nepatikėsite, iš savo mamos, gyvenančios Vilniuje. Ji man paskambino šeštadienį iš ryto pasibaisėjusi ir paklausė, ar viskas gerai... Tai tikrai yra tautos tragedija.
Vyko ne vienas taikos mitingas, skirtas išpuolio aukoms pagerbti. Šiandien Paryžius visiems siunčia žinią, kad jame gyva taikos dvasia, viskas grįžo į savas vėžes, žmones gyvena, eina į gatves, koncertus, džiaugiasi gyvenimu. Tačiau visur sustiprintas saugumas, taip paprastai nepateksi į mokyklą. Dabar toks jausmas, kad nieko nebuvo įvykę – manau, kad Paryžius ir toliau traukia turistus.
