Trūkstama dėlionės dalis
Jau kurį laiką mokslininkams buvo žinoma, kad ichtiozaurai pirmiau gyveno sausumoje ir tik vėliau evoliucionavo į vandens gyvūnus. Buvo rasta ir žeme galinčių vaikščioti ichtiozauro protėvių fosilijų, ir greitų vandenynų plaukikų liekanų. Paleontologai įtarė, kad tarp sausumos gyvūno ir jūrų pabaisa praminto gyvio turėjo egzistuoti tarpinis variantas – ichtiozauras, galintis vaikščioti pakrante ir vikriai nardyti vandenyse.
Lapkričio pradžioje Kinijos Anhui provincijos teritorijoje buvo aptikti suakmenėję tokio plėšriojo dinozauro griaučiai. Mokslininkų skaičiavimais, roplys gyveno maždaug prieš 248 mln. metų, ankstyvuoju Triaso periodu.
Rastas vos pusės metro ilgio dinozauras buvo stambus, trumpu snukiu ir turėjo neįprastai didelius pelekus. Fosilijas radusiems archeologams vadovavęs Kalifornijos universiteto mokslininkas Ryosuke‘as Motani neabejoja, kad dideli pelekai skirti ne tik plaukti, bet ir šliaužioti sausuma.
Cartorhynchus lenticarpus, anot R. Motani, nebuvo greiti plaukikai, bet sukiojosi vandenyno dugne ir mito į krevetes panašiais gyviais. Stambiais pelekais jie įveikdavo didžiules pakrantės bangas ir išropodavo į krantą.
Vėžys – ne šiandienos prakeiksmas
Daugelis esame įtikėję, kad vėžinės ligos yra palyginti naujos. Manome, kad vėžį sukelia nesveika gyvensena, maisto produktai su konservantais ir kitais kenksmingais priedais, elektros prietaisai, mobiliojo ryšio įrenginiai ir t. t. Vis dėlto žmonės net tuomet, kai neturėjo nieko bendra su visais išvardytais dalykais, taip pat mirdavo nuo vėžio.
Ilgą laiką mokslininkai buvo įsitikinę, kad senovės civilizacijose su šia mirtina liga buvo susiduriama neretai. Nebuvo nė vieno apčiuopiamo įrodymo, nes vėžio paveiktų audinių, kaip ir sveikųjų, iki šių dienų neišliko. Vis tik visai neseniai archeologams nusišypsojo sėkmė.
Didžiosios Britanijos tyrėjai dabartiniame Sudane, Vakarų Amaros regiono kapavietėse, aptiko prieš 3000 m. gyvenusio vyro palaikus. Vakarinėje Nilo pusėje rasti palaikai akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų. Kaulai turėjo matomų pažeidimų, skylučių. Nustatyta, kad vyras mirė sulaukęs vos 25–35 m.
Pasitelkę radiografiją ir itin tiksliai skenuojantį elektronų mikroskopą, mokslininkai atskleidė, kad kaulų pažeidimai – metastazės. Vėžys plito iš nežinomo organo auglio į kaulus. Pažeidimų rasta ant kaklo, pečių, rankų, stuburo, dubens kaulų, šonkaulių.
Šis atradimas svarbus ne tik medicinai. Istorikams užmenama nauja mįslė apie kancerogenines medžiagas senajame pasaulyje.
Aukota ne tik sausumoje
Senovės jūrininkai, plaukioję Viduržemio jūra prieš 2000 m., rasdavo laiko ir religinėms apeigoms. Sicilijos jūros povandeninio tyrinėjimo specialistai aptiko prieš du tūkstantmečius nuskendusio laivo liekanas. 128 m gylyje greta indų, kuriuose buvo gabenami maisto produktai (medus, alyvuogių aliejus ir kt.), narai pastebėjo terakotos smilkalinę, naudotą religinėms apeigoms. Smilkalinę sudarė didelis dubuo, pritvirtintas prie masyvaus stovo, ir pagrindas, išraižytas jūros bangų raštais.
Taip pat skaitykite: Savaitgalio skaitiniai: ledo žmogaus kerštas
Pasak archeologų narų komandai vadovavusio italo Sebastiano Tusa‘o, radinys patvirtina hipotezę, kad dievams buvo atnašauta ir jūrose. Manoma, kad ritualai buvo atliekami ir paliekant uostą, ir saugiai parplaukus namo.
Neatmetama tikimybė, kad dievai buvo pagerbiami ir kelionės metu – siekiant, kad nurimtų įsisiautėjusi audra ar laivas nenukryptų nuo kurso. Jūrininkai į laivą turėjo pasiimti ir gyvų gyvūnų, kuriuos vėliau atnašaudavo dievams.
Deja, dievai ne visada likdavo patenkinti aukomis.
Neandertaliečiai gebėjo daugiau
Iki šiol manyta, kad neandertaliečiai intelektu negalėjo pasigirti. Mokslininkai buvo įsitikinę, kad jie gebėjo ne ką daugiau negu gyvūnai ir nepasižymėjo sąvokiniu mąstymu, būdingu moderniam žmogui. Netikėta, kad jie gali abstrakčiai (ženklais, simboliais) galvoti ir reikšti mintis. Regis, šis mitas sugriuvo.
Didžiajai Britanijai priklausančiame Gibraltare, Goramo urve, rasti prieš maždaug 40 tūkst. m. padaryti sienos raižiniai. Nėra žinoma, ką vaizduoja susikertantys horizontalūs ir vertikalūs rėžiai urvo sienoje, tačiau jie liudija, kad neandertaliečiai buvo labiau pažengę, negu galvota iki šiol.
Naudodamiesi akmeniniais neandertaliečių įrankiais, jie patys pamėgino uoloje išrėžti keliolikos centimetrų ilgio tokio pat gylio linijas. Vienam rėžiui prireikė 54 brūkštelėjimų ta pačia kryptimi.
Gibraltaro muziejaus direktorius prof. Clive‘as Finlaysonas su archeologais aiškinosi, kaip neandertaliečiai galėjo išraižyti gilias linijas uolos paviršiuje. O gal jos atsirado netyčia, užsiimant kita veikla? Tyrėjai neabejoja, kad raižiniai buvo padaryti specialiai. Naudodamiesi akmeniniais neandertaliečių įrankiais, jie patys pamėgino uoloje išrėžti keliolikos centimetrų ilgio tokio pat gylio linijas. Vienam rėžiui prireikė 54 brūkštelėjimų ta pačia kryptimi. Visam piešiniui – 317 brūkštelėjimų, taigi atsitiktinę raižinio kilmę archeologai atmetė.
Šis radinys ne pirmasis, parodęs, kad neandertaliečiai buvo artimesni mūsų rūšiai ir protingesni, nei manyta. Tyrimai tame pačiame Gibraltaro urve parodė, kad neandertaliečiai gaudydavo, mėsinėdavo ir kepdavo laukinius karvelius. Hipotezė, kad jie misdavo termiškai neapdorotu maistu, buvo paneigta. Mičigano universiteto archeologas Johnas Spethas iš radinių uoloje sprendžia, kad neandertaliečiai maistą ruošdavo odos maišuose ar ant savotiško beržo tošies padėklo.
Gladiatoriai vartojo maisto papildus
Naujiems moksliniams atradimams gali praversti dešimtmečius saugomi archeologiniai radiniai. Vienos medicinos universiteto (Austrija) ir Berno universiteto Teismo medicinos instituto (Šveicarija) tyrėjai analizavo dar 1993 m. rastus Senovės Romos gladiatorių palaikus.
Mokslininkai nustatė, kad arenose kovojusių karių valgiaraštis gerokai skyrėsi nuo baltymingos mūsų laikų atletų dietos. Dažniausiai gladiatoriai valgydavo grūdinės kilmės maisto produktus. Jų racione buvo gausu miltų, įvairių javų (ypač miežių), pupelių. Mėsos atletai nevalgydavo arba jos vartojo labai mažai.
Fabiano Kanzo vadovaujama mokslininkų komanda ištyrė 22 maždaug prieš 1800 m gyvenusių gladiatorių kaulus. Spektroskopijos metodu tyrėjai įvertino anglies, azoto ir sieros koncentraciją, taip pat stroncio ir kalcio kiekį kaulų medžiagoje. Stroncio kiekis gladiatorių kauluose buvo daug didesnis nei ten pat gyvenusių paprastų romėnų. Mokslininkai įsitikinę, kad arenų kovotojai stiprindavosi mineralų papildais, konkrečiau – kalcio šaltiniu, kuriame būdavo gausu ir mineralo stroncio.
F. Kanzas atskleidė, kad nekyla jokių klausimų, kaip gladiatorių kauluose atsirado stroncis. Senuose rašytiniuose šaltiniuose minimas faktas, kad gladiatoriai treniruočių ir kovų metu prarastas jėgas grąžindavo vartodami mineralų papildus iš augalinių pelenų ir acto.
Meilė – amžina
Lesterio universiteto (Didžioji Britanija) archeologai čia pat esančioje St. Morrell koplyčioje rado vienuolika kapaviečių. Archeologai nustatė, kad palaikams galėtų būti apie 700 m. Viena kapavietė tyrinėtojams tapo tikra staigmena. Pradėjus kasinėjimo darbus, paaiškėjo, kad joje amžino atilsio atgulė ne vienas, o du žmonės. Be to, skeletai susikibę rankomis!
Archeologams vadovaujanti Vicki Score vis dar bando išsiaiškinti, kodėl du žmonės buvo palaidoti drauge, laikydamiesi už rankų. St. Morrell koplyčioje rasta tik vienuolika kapų. Vadinasi, tai XII–XVI a. nebuvo Lesterio gyventojų masinė laidojimo vieta.
Archeologai spėja, kad atskirai nuo vietos gyventojų šie kūnai galėjo būti palaidoti dėl keleto priežasčių: jie buvo svetimšaliai, nusikaltėliai arba sirgo. Archeologės V. Score manymu, įtikimiausia priežastis – liga, juk abu žmonės turėjo mirti panašiu metu, kad būtų drauge palaidoti. Tiesa, palaikai dar tik iškasami ir išsamūs tyrimai neatlikti. Tačiau viena aišku jau šiandien. Meilė gali trukti ne tik iki mirties, bet ir po jos. 700 metų, o gal ir ilgiau...
