Pirmuoju klinikinės mirties liudijimu galima laikyti pasakojimą apie XVIII a. gyvenusį prancūzų vaistininką. Anuomet kraujo nuleidimas buvo laikomas efektyvia karščiavimo mažinimo priemone. Vaistininkas, sau nuleisdamas kraują, neteko sąmonės, o atsigavęs tvirtino regėjęs tokią skaisčią ir stiprią šviesą, kad pamanė atsidūręs rojuje.
Visuose vėlesniuose, taip pat ir šių dienų prisiminimuose apie klinikinę mirtį žmonės pasakoja regėję ryškias šviesas, žengę į nežemišką realybę, pakilę virš kūno ir žiūrėję į jį iš viršaus, susitikę su mirusiais artimaisiais ir keliavę tuneliu į palaimingą šviesą, dažnam prieš akis prabėgęs visas gyvenimas.
Kasmet tokių liudijimų vis daugiau, žmonės nebebijo dalytis nežemiška patirtimi straipsniuose, knygose, dokumentiniuose filmuose. Tačiau kad ir kiek pasakojimų sukaupta, reiškinio paaiškinti dar neįmanoma.
Dvi nuomonės
Ezoterikai klinikinę mirtį aiškina kaip eterinio kūno atsiskyrimą nuo fizinio. Pasak jų, krizinėse situacijose, kai mirtis, regis, neišvengiama, eterinis kūnas atsiskiria ir išgyvena pirmąsias pomirtinio gyvenimo stadijas. Kai nuo mirties išgelbsti medikai ar lemtis, fizinio kūno antrininkas grįžta į kūną.
Dvasinių praktikų mokytojai pasakoja, kad eterinį arba astralinį kūną į kitą lygmenį perkelti geba į gilią meditaciją panirę jogai. Tokiomis dvasinėmis kelionėmis stebina primityvių bendruomenių žiniuonys. Yra sukurta net specialių metodikų.
Daugybė klinikinę mirtį patyrusių žmonių pasakoja ne tik apie šviesą, tunelius, prisiminimus, bet kuo tiksliausiai atpasakoja viską, kas vyko palatoje tuo metu, kai gydytojai juos gaivino. O tai negali būti priskiriama haliucinacijoms.
Tiesa, astralinio kūno atsiskyrimo nuo fizinio neįmanoma išmatuoti, nustatyti ir pateikti kaip neginčijamo įrodymo. Todėl dešimtmečiais vykdomi įvairūs tyrimai, siekiant kuo tiksliau atsakyti į klausimą, kas nutinka žmogui, atsidūrusiam ant mirties slenksčio ar net jį peržengusiam.
Dauguma medikų dar prieš keliolika metų priėjo bendrą išvadą, kad žmonių pomirtiniai vaizdiniai tėra mirštančiose smegenyse dėl deguonies stygiaus vykstančios cheminės reakcijos. Mirties metu organizme išsiskiriantys toksinai aptemdo sąmonę, taip pat veikia skausmui malšinti vartojami preparatai (ketaminas ir kt.).
Taip pat skaitykite: Astrologė Lana Kutkytė – apie trijų šarvojimo dienų taisyklę, kremavimą bei mirusiojo daiktų likimą
Kiti medikai teigia, kad, nutrūkus kvėpavimui ir sustojus širdžiai, smegenys gali išgyventi dar kelias ar dešimtį minučių. Tada pamažu miršta skirtingos smegenų dalys. Procesas prasideda nuo naujesnių smegenų struktūrų ir baigiasi senesnėmis. Šių funkcijų atstatymas (kai medikai sėkmingai gaivina mirštantį žmogų) vyksta atvirkštine tvarka. Pirmiausia iškyla stipriausiai įstrigę seniausi prisiminimai, vėliau dienos iki nelaimės. Todėl gali pasirodyti, kad visas gyvenimas prabėgo prieš akis.
Paslaptis – kraujyje?
Tam tikrus regėjimus, haliucinacijas gali sukelti cheminė kraujo sudėtis. Tokį atradimą padarė Slovėnijos Mariboro universiteto mokslų daktarė Zalika Klemenc-Ketiš. Mokslininkė stebėjo širdies nepakankamumu sergančius žmones. 52 iš jų mirė, bet buvo išgelbėti reanimatologų. Kol ligoniai keliavo į kitą pasaulį ir grįžo atgal, medikė ėmė jų kraują, kad atliktų laboratorinius tyrimus.
Iš atgaivintųjų vienuolika pasakojo apie tunelį, šviesą, rojų. Mokslininkė palygino, kuo skiriasi mačiusiųjų pomirtinį pasaulį ir jo nemačiusiųjų kraujas. Pasirodo, skiriasi ištirpusio anglies dvideginio koncentracija. Patyrusių pomirtinę būseną žmonių kraujyje ji buvo daug didesnė.
Vadinasi, jei pomirtiniai regėjimai tėra savotiškos haliucinacijos, jas sukelia per didelis CO2 kiekis kraujyje. Būtent dėl šios priežasties panašius regėjimus mato alpinistai dideliame aukštyje ir net narai, neriantys labai giliai be akvalango.
Taip pat skaitykite: Kas slypi anapus gyvenimo ribos?
Tokie paaiškinimai, atrodo, yra visai logiški, paremti tyrimais ir stebėjimais. Tačiau pomirtinę patirtį vertinti kaip pakitimų smegenyse sukeltas haliucinacijas ar iliuzijas nėra visai teisinga. Daugybė klinikinę mirtį patyrusių žmonių pasakoja ne tik apie šviesą, tunelius, prisiminimus, bet kuo tiksliausiai atpasakoja viską, kas vyko palatoje tuo metu, kai gydytojai juos gaivino. O tai negali būti priskiriama haliucinacijoms.
Dar daugiau klausimų
Kad klinikinės mirties mįslė įminta kraujo tyrimais, nesutinka pomirtinių patirčių tyrinėjimų pradininkas, kardiologas Pimas van Lommelis. Pasak mokslininko, anglies dvideginis negali būti atsakymas į daugybę klausimų.
Kodėl religingi žmonės klinikinę mirtį patiria dukart dažniau? Kodėl ryškiausius vaizdinius mato moterys arba jaunesni vyrai? Kodėl daugelis žmonių, pomirtinės patirties metu pabendravusių su mirusiais artimaisiais, per 30 dienų po atgaivinimo miršta? Kas mirties metu atsiskiria nuo kūno, nes jis palengvėja 70–80 gramų?
Šie ir daug kitų klausimų paskatino garsų klinikinių mirčių specialistą dr. Samą Parnią pradėti kelerius metus trukusius tyrimus. Net 25 JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos klinikose buvo stebima ir tiriama 2 060 širdies smūgį patyrusių pacientų. 300 iš jų buvo atgaivinti ir 140 pasakojo apie pomirtinį patyrimą. Įdomu tai, kad net 39 proc. negalėjo konkrečiai papasakoti, ką matė ir patyrė, negalėjo nustatyti įvykių sekos, tik jausmus – ramybę, palaimą, tikėjimą. S. Parnia sako, kad tai liudija, jog pomirtinį pasaulį galėjo regėti ir likę pacientai, bet dėl medikamentų ar traumos negali tiksliai ar išvis atsiminti.
Tik 2 proc. apklaustųjų aiškiai ir nuosekliai papasakojo apie pomirtinę kelionę. Tiesa, toliau reanimacijos palatos jie nenukeliavo. Pacientai detaliai nupasakojo, kas jiems buvo daroma, ką ir kada kalbėjo ligoninės personalas, kaip atrodė iš viršaus ar šalies jie patys.
S. Parnia šiuos 2 proc. vadina aukso vertės tiriamaisiais, nes jų pasakojimai negali būti laikomi pramanytais, susapnuotais ar cheminių medžiagų sukeltais reiškiniais. Kad tai užtikrintų, tyrėjai tose vietose, kurių nematyti iš lovų, buvo pritvirtinę lenteles su užrašais. Jų tekstą turėjo pacituoti iš klinikinės mirties prisikėlę ligoniai.
Mokslininkas kelia hipotezę, kad sąmonė egzistuoja ir be kūno arba tai, kas atsiskiria, geba mąstyti. Juk sustojus širdžiai smegenys tampa pasyvios po keliasdešimt sekundžių ir pradeda vėl funkcionuoti tik atkūrus jos veiklą. Būtent todėl matyti, girdėti ir prisiminti, kas vyko, kai smegenys nieko nefiksavo, yra neįmanoma. Bent taip mokslininkai manė iki šiol. Dabar jų laukia naujas, jaudinamas tyrinėjimų etapas.
Žmonių liudijimai
Statistika rodo, kad įvairius reginius išvysta ir atsiskyrimą nuo kūno patiria 5–20 proc. visų ant mirties slenksčio atsidūrusių žmonių. Tarp jų yra ir žinomų asmenybių.
Aktorė Jane Seymour apie savo klinikinę mirtį papasakojo pokalbių laidos vedėjui Lariui Kingui 2005 m. Dėl alerginės reakcijos penicilinui žinoma moteris patyrė anafilaksinį šoką. J. Seymour pasakojo, kad pakilusi virš kūno stebėjo įvairias procedūras jai atliekančius medikus iš palubės. Visas gyvenimas prabėgo prieš akis, nors aktorė mirusi buvo vos pusę minutės. J. Seymour tvirtino, kad atsibudusi su Dievu sudarė sandorį – ji liks gyventi ir auginti vaikų, bet niekada daugiau nebesišauks Dievo pagalbos be reikalo.
Klinikinės mirties patirtimi dalijasi ir dar viena Holivudo garsenybė. Aktorė Sharon Stone patyrė hemoraginį insultą. Kol gydytojai kovojo dėl jos gyvybės, moteris keliavo į nuostabios baltos šviesos tunelį. Prisimena susitikusi ir su keliais draugais, tačiau staiga viskas dingo ir ji atsibudo ligoninės palatoje. S. Stone įsitikinusi, kad privalo pasakoti apie šią patirtį. Pasak jos, visi žmonės turi žinoti, kad atėjus metui mirti nėra ko bijoti. „Mirtis – kažkas didingo ir gražaus“, – sako ji.
Tokių pasakojimų norėtųsi išgirsti dažniau. Mokslininkai teigia, kad daugybę metų apie klinikinę mirtį niekas nekalbėjo, nes žmonės iš anapus tiesiog nesugrįždavo. Pažengusi medicina leidžia pažvelgti mirčiai į akis, pasakyti „man dar ne laikas“ ir pasidalyti su pasauliu patyrimu, kad mirti nėra baisu.
